Iš nebaigto ciklo 1 Nematomas ošimas žalio klevo – O gal už kampo kužda statula, Kad kažkada šitais krantais žingsniavo Mickevičius su savo Marile. Tačiau kažin… Seniai sudegę raštai, Ir koklių krosnys po žeme seniai. Išeis iš savo laiko, savo krašto...
Marilės kryžius Dar pašilėj šviesu, bet prieblanda po eglėm išvešėjus, ir tik raudona saulė dega šaltame upelio veidrody – Adomo ir Marilės susiglaudusių žirgų šešėlius regėk pro plukių baltažiedžius nėrinius, nes dar beveik sustingusi šilainė, dar gyva širdy...
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio VIII Nušokai čia nuo žirgo pakeliui į Kauną, Tau padaviau šaltos giros ir duonos. Vėjelis dvelkia, skleidžiasi aguonos, Ir siela vėl kaip žiedas atsigauna. Nėra Marilės. Tiktai tėvynė ir pavojai, Brandinantys kondratiškąją...
Kaune. Adomo Mickevičiaus slėnyje Medžiai, lydėdami Girstupio srovę, Šnabžda vėlyvąjį rudenio metą: – Litvo! Ojčyzno!.. ty jestes jak zdrovie… – Lietuva! tu man atstoji sveikatą… Ąžuolo gelstantys lapai iš lėto Krinta, nelyginant dienos, savaitės,...
Kad čia Mickevičius – žinys Lietuviškai kadais kalbėjo, Čia Domeika jam dainas verst padėjo… Kaip bus, taip bus, Lietuvis nepražus, Lietuviai ir čionai išsilaikys! Valaitis, Antanas. Prieš šimtą metų ir dabar // Menas ir literatūra. – 1934, birž. 13, Nr. 1, p....
Čionai didžiausis tarpo poetų Garsus Adomas išvydo svietą Ir jis, tėvyne, tave mylėjo. Nors nesuprato, jogei Lietuvis Mylėti kalbą tur pranokėjų, Jog ir tautos būdu yr jos liežuvis. Mykolaitis-Putinas, Vincas. Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra. – Vilnius,...
