2026 08 16
Žolinės dieną lankėmės Kaune, tad kodėl gi nenuvykus į Vilniuje jaunystę praleidusio, o 1819–1823 m. Kaune mokytojavusio garsiojo Lietuvos dainiaus, poeto Adomo Mickevičiaus vardu pavadintą slėnį Ąžuolyno parke?
Tik, beje, jį rasti ne taip jau paprasta. Pačiame parke nėra jokių nuorodų, dauguma sutiktų kauniškių, Žolinės priešpietę Ąžuolyne bėgiojusių ar šunis vedžiojusių, apie tokį slėnį ir jame poetui atminti pastatytą akmenį nieko nebuvo girdėję, tik viena vyresnio amžiaus moteris parodė tinkamą kryptį, suabejojusi, ar tebestovi lenta su užrašu ant Radvilėnų plento.
Laimė, virtualusis žemėlapis padėjo paieškose, ir nusileidę nuo šlaito atsidūrėme Radvilėnų plente, o kiek juo paėję, pamatėme ir užrašą „Adomo Mickevičiaus slėnis“. Na, nelabai ta lenta pastebima, o pereiti šioje vietoje vingį darantį plentą – itin nesaugu…
Tačiau pats slėnis – nuostabus! Ne veltui Adomas Mickevičius apie jį rašė:
„Mačiau aš puikų slėnį palei Kauną,
Laumės ten audžia pavasario rytą
Žaliąją veją, žiedais iškaišytą:
Slėnio gražesnio nerasi pasauly…“
(Poema „Gražina“, Kaunas, 1822 m.)
Tykiai čiurlena Girstupis, tušti suoliukai laukia lankytojų… Link Adomo Mickevičiaus akmens veda tvarkingi akmeniniai laiptukai. Netoli akmens auga lyros formos medis. Tik užrašas ant akmens ir ant granito plokštės – išdilęs, nebeįskaitomas… Nors ir įdomu šitaip atrasti poeto apdainuotąjį slėnį, vis dėlto lieka šioks toks ir apleistumo įspūdis…
Spėliojome, gal Kaunui, nuo seno garsėjusiam lietuviškumu, nelabai ir rūpi lenkų kalba rašęs poetas?.. Tačiau slėnyje tvyro ir paslaptinga romantiška dvasia. Pritaikant šią parko vietą turistams, pagerinant jos prieinamumą ir matomumą, reikėtų tą ypatingą dvasią išsaugoti.
Adomas Mickevičius
Nemunui
O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai,
Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja,
Kur, jauna krūtine praskyręs tėkmę sraują,
Neramią širdį atvėsindavau dažnai?
Ir Laura pasvajot ateidavo čionai –
Šukuojančią kasas aš ir nūnai matau ją.
Jos atspindį banga prie mano kojų plauja,
O mano ašaros sudrumsčia jį liūdnai.
O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:
Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!
Vaikystė nuplaukė linksma dienų tėkme.
Negrįš audringoji jaunystė pas mane…
Kur tu, o Laura? Kur, bičiuliai, pasidėjot?
Praėjo viskas jau, tik mano skausmas – ne!
Vertė Justinas Marcinkevičius
Irenos Gansiniauskaitės ir Aušros Gudavičiūtės nuotraukos
Straipsnį parengė VAVB Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė