Kalba, kurią Prancūzijos vardu pasakė prancūzų rašytojas, istorikas Žozefas Ernestas Renanas (Joseph Ernest Renan) per Adomo Mickevičiaus palaikų ekshumaciją Monmoransi kapinėse 1890 m. birželio 28 d.
„Visa Adomo Mickevičiaus esybė mūsų neapleidžia. Mums išliks jo dvasia, jo atminimas. Mūsų senos auditorijos išsaugos tolimą jo balso aidą. Keli tų herojinių laikų liudininkai mums gali pasakyti, koks svaiginantis buvo žodis, kokios magijos, kokios kerinčios galios jis turėjo. Sudarydamas su kitais dviem mums brangiais vardais – Mišlė ir Kinė – šlovingą trejybę, Adomo Mickevičiaus vardas tapo simboliu, neatskiriama mūsų būtos šlovės ir pergyventų džiaugsmų dalimi“.
Poezijos pavasaris: [almanachas]. – Kaunas, 1990, p. 346–348.