2025 11 26
Seniai praėjo laikas, kai žodžio tradicija klestėjo ir išgirstas poetinis pasakojimas, epas, sakmė ar tiesiog pasaka įsirėždavo mums į širdis. Praeina ir rašto kultūros era, kai parašytas tekstas akimirksniu vaizduotėje suformuodavo veikėjų veidus, aprangas, autoriaus įkvėptus, bet iš esmės intymiai mūsiškus vaizdus. Užaugę su filmais, serialais, komiksais ir begaliniais kintančiais vaizdais internete, dažnai pastebime, kad kūrinio tekste įamžintas veikėjas, vos akimis paliečiant aprašymą, be pastangų įgauna aktoriaus veidą ir kostiumą, o begalinė įvairovė asmeniškų vizijų virsta vieniu. Toks procesas šiandien negrįžtamas; jis egzistavo ir anksčiau — tiesa, prieš kiną tokią galią turėjo knygų iliustracija, leidusi tūkstančiams skaitytojų įsivaizduoti kūrinį vienu būdu.
Šiame straipsnyje pakalbėsim apie tokios suvienytos vizijos autorių, daugelį metų ir iki pat dabar formuojantį tai, kaip įsivaizduojame Pono Tado pasaulį — vilnietį dailininką Michałą Elwirą Andriollį (1836–1893), įdomią ir daugialypę asmenybę, kuri ne tik teptuku, bet ir savo gyvenimu nuėjo Mickevičiaus herojaus vertą kelią.
1812 metais tarp gausybės Napoleono armijos karių, kurių atvykimą šventė senus nesutarimus pamiršę Pono Tado herojai, žygiavo ir jaunutis karininkas iš Italijos Francesco Andriolli (1794–1861). Kaip ir daugeliui pasmerkto žygio dalyvių, jam tai buvo kelionė į vieną pusę. Patekęs į nelaisvę ir po karo paleistas, jis suprato nebeturįs kur grįžti: Italijos karalystės ir Napoleono nebebuvo, tėviškė okupuota Austrijos, o pats — be nieko. Francesco Andriolli nutaria likti Vilniuje, įstoja į Vilniaus universitetą, vėliau — į Peterburgo dailės akademiją. Ją baigęs mokytojauja Šiauliuose, kuria skulptūras Vilniuje ir Raudondvaryje, įleidžia šaknis. Iš jo santuokos su Lietuvos bajoraite iš Švenčionių Petronela Gośniewska (1794–1880) 1836 metų lapkričio 14-ąją Vilniuje gimsta sūnus Michałas Elwiras.
Nuo pat mažens Michałas Elwiras Andriollis augo apsuptas meno. Vaikystėje ir paauglystėje jis mokėsi drauge su ilgamečiu draugu ir vėliau tremties bendražygiu, dailininku ir grafiku Antoniu Zaleskiu (1824–1885). Tačiau jo tėvas geriau nei bet kas kitas žinojo, kad menininko duona — rupi ir kieta. Jis siekė savo vaikams kitokių karjerų, leidžiančių gyventi pasiturinčiai. Taigi tėvo verčiamas Michałas Elwiras Andriollis įstoja į medicinos studijas Maskvoje. Tačiau mediko kelias jo visiškai netraukia, ir netrukus jis studijas meta, sekdamas tėvo pėdomis — įstoja į Peterburgo dailės akademiją. Ten jo mokytoju ir globėju tampa iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kilęs profesorius ir dailininkas Sergejus Zarianka (1818–1870), skatinęs mokinį siekti portretisto kelio. Greta portretų Andriollis labiausiai linko prie istorinio pobūdžio paveikslų, vaizduojančių, be kita ko, lietuvių kovų su kryžiuočiais motyvus. Mokslai sekėsi puikiai, ir talentingas jaunas tapytojas gavo stipendiją tęsti studijas Romoje, Accademia di San Luca, į kurią išvyko 1861 metais.
Romoje jis pasuka labiau į peizažisto kelią, tapydamas Italijos gamtą. Sekasi puikiai — vienas kūrinių pelno sidabro medalį. Vienu svarbiausių studijų užsienyje momentu tampa jo pažintis su Vladislovu Mickevičiumi (1838–1926), Adomo sūnumi, biografu, tyrėju, vertėju ir palikimo saugotoju — tai draugystės, trukusios visą likusį dailininko gyvenimą, pradžia.
Gyvenimas Italijoje greitai baigiasi atėjus žiniai apie kilusį 1863 metų sukilimą. Simboliškai, kaip Adomas Mickevičius 1831-aisiais, taip ir Michałas Elwiras Andriollis šią žinią sutinka Romoje. Tiesa, dailininkas veikia greičiau. Atvykęs į Vilnių mėgina organizuoti nedidelį bendraminčių būrelį, kuriam pats vadovauja. Atsiradus galimybei, jie prisijungia prie žymiai didesnio Lydos apskrities karinio viršininko Liudviko Narbuto (1831–1863) būrio. Drauge su juo dalyvauja susidūrimuose su carinės kariuomenės daliniais ties Lyda ir Gardinu.
Pralaimėjus kautynėms prie Dubičių 1863 metų gegužės trečiąją, praradus vadą (vėliau Andriollis įamžins šį mūšį ir momentą savo litografijoje „Liudviko Narbuto mirtis prie Dubičių“) ir daugelį sukilėlių, likusiesiems tenka gelbėtis. Michałas Elwiras Andriollis dar bando organizuoti naują būrelį Eišiškių apylinkėse, bet matydamas, kad nepavyksta ir kad carinė kariuomenė jau tvirtai kontroliuoja regioną, slapstydamasis traukiasi link Peterburgo, tikėdamasis, kad Rusijos gilumoje, nuo studijų laikų pažįstamame mieste, pavyks pasislėpti geriau nei Lietuvoje ir iš ten pabėgti iš imperijos.
Tačiau viltys nepasiteisina — sukilėlis areštuojamas pakeliui, ties Kaunu. Menininkui vis dėlto nusišypso laimė: iš kalėjimo pavyksta pasprukti, ir jis pabėga į Vilnių, kur kurį laiką slapstosi tėvų namuose, užmūrytame kambarėlyje.
Po kurio laiko, kai atrodė, kad paieškos rimsta, buvęs sukilėlis nutaria bėgti į užsienį per Rygą. Tam tikslui jis įgyja padirbtus dokumentus. Sėkmė lydi jį toliau ir jis pasiekia Paryžių, kur šiltai priimamas savo bičiulio Vladislovo Mickevičiaus, kuris jam duoda pirmą didelį iliustravimo darbą — jis iliustruoja Henryko Rzewuskio (1791–1866) knygą Pamiętniki starego szlachcica litewskiego. Rzewuskis, Adomo Mickevičiaus bičiulis nuo Krymo laikų, savo herojiškomis istorijomis buvo vienas didesnių Pono Tado įkvėpimo šaltinių; tarp jų ir Soplicos pavardė tiesiogiai paimta iš jo kūrinio Pamiątki Soplicy. Iliustracijų stiliuje jau gana aiškiai matyti būsimojo Pono Tado pasaulio bruožai.
Ramybės Paryžiuje Michałui Elwiro Andriolliui patirti neteko. Giliai įsitraukęs į pogrindinę veiklą, jis sutinka vykti į misiją, skirtą Lenkijos Emigracijos komitetui. Padirbtais dokumentais per Turkiją Andriollis keliauja atgal. Čia dailininko, sukilėlio ir agento laimė išsenka… Pakeliui jis suimamas ir antrą kartą atsiduria kalėjime. Šį kartą, nepaisant bandymų pabėgti, nebepavyksta, ir 1866 metais jis nuteisiamas 15 metų tremties Viatkoje (dabar Kirovas).
Tremtyje dailininkas tapo: Rusijos gamtos vaizdai, ikonostatai vietinėms bažnyčioms ir, kas svarbiausia, portretai, kurie tremtiniui gana plačiai atvėrė vietinio elito ir gubernatoriaus Valerijaus Čarikovo (Валерий Иванович Чарыков, 1818–1884), kurio žmoną taip pat nutapė, namų duris. Kita veikla buvo korepetitoriaus darbas — tarp jo mokinių buvo tuo metu dar visai jauna, bet vėliau labai žymi tapytoja Anna Bilińska-Bohdanowiczowa (1854–1893). Neapleido jis ir iliustratoriaus darbo: paštu pradėjo bendradarbiauti su savo vėliau ilgamete darbo vieta — Varšuvos žurnalu Tygodnik Illustrowany, kuriam kūrė iliustracijas publikuojamiems eilėraščiams.
Tremtinys nebuvo pamirštas — seni ir ypač nauji pažįstami nenustojo dėl jo stengtis ir iškovojo 1871 metais amnestiją bei leidimą išvykti į Varšuvą. Varšuvoje kūrėjas atsiduoda iliustratoriaus darbui, tuo pačiu metu dirbdamas ne tik Tygodnik Illustrowany, bet ir Kłosy, Wędrowiec bei Tygodnik Powszechny, greitai tapdamas žymiausiu iliustratoriumi mieste. Tuo pačiu jis eksperimentuoja su naujomis iliustracijos technologijomis: kurdamas iliustracijas Antoniaus Malczewskio naratyvinei poemai Marija, naudoja kreidelių piešinius ant fotografinės medžiagos. Vis tik dar netobula technika nuvilia autorių, kuris geriau jaučiasi kurdamas klasikinės formos iliustracijas.
Tėvo baimės dėl skurdžios menininko dalios šiame periode pasirodė nepagrįstos. Materialinė būklė greitai gerėjo, netrūko užsakymų ir iliustratorius galėjo sau leisti nusipirkti mūrinį dvarelį prie Varšuvos, Stasinowe. Vėliau, 1880 metais, — 202 hektarų dvarą taip pat šalia Varšuvos, palei Sviderio upę. Naujai atrastas gerbuvis leido kurti ir šeimą: 1877 metais Michałas Elwiro Andriollis susituokia su 19 metų už jį jaunesne Natalia Tarnowska (1856–1912). Atrodytų, tobula pora: Natalia nuo mažumės pasižymėjo meniniu talentu, buvo skulptorė, keramikė, dailininkė. Vis tik šeimynine laime džiaugtis nebuvo lemta ilgai — 1878 metais vos vienerių miršta jų vienintelis vaikas Marija. Nesutarimų vis daugėja, vyras įsivelia į neištikimybės skandalus, pora atsiskiria 1886 metais ir po metų oficialiai išsiskiria.
1879 metais Lvovo knygų leidėjas Hermanas Altenbergas (1848–1885) nutaria pirmą kartą išleisti iliustruotą Poną Tadą. Ir užsakymas tenka žymiausiam Varšuvos iliustratoriui — Michałui Elwiro Andriolliui. Kūrybos procesas trunka iki 1882 metų, kai pasirodo šventiškas, iliustruotas Ponas Tadas. Ne visi kritikai buvo patenkinti: atsirado tokių, kurie kaltino iliustracijas manierizmu, senamadiškumu, realizmo stoka, nenatūralumu, perdėtu techniškumu — kritika, kurią būtų galima susumuoti kaip „pernelyg romantiška realizmo eroje“. Autorius, tikėjęsis triumfo, patiria kažką labai panašaus į tai, ką kadaise patyrė pats Mickevičius po pirmojo nuostolingo ir daugelio kritikų nesuprasto Pono Tado leidimo.
Andriollis liūdnai pripažįsta savo Pono Tado iliustracijas buvus nesėkme, kaltindamas asmeninio gyvenimo tragedijų sukeltą depresiją. Nes iš tiesų — dukrelės mirtis, netrukus po to mirusi motina, kurią iš tremties grįžęs sūnus buvo pasiėmęs globoti, jo paties nelaiminga santuoka — viskas kėlė troškimą pabėgti iš slegiančios dabarties į visai ne realistinį, bet romantiškai spalvotą Pono Tado pasaulį. Kaip ir pačiam kūriniui, taip ir jo iliustracijoms didžiulis pripažinimas atėjo vėliau. Tačiau buvo ir tų, kurie įvertino kūrinį iš karto — pirmasis tarp gerbėjų buvo Vladislovas Mickevičius, pamatęs čia tikrą ir gryną tėvo viziją.
1882 metais, prislėgtas ir perdegęs, Michałas Elwiro Andriollis išvyksta pas Vladislovą Mickevičių į Paryžių. Ten kuria iliustracijas jo leidžiamam naujam Konrado Valenrodo leidimui. Dirba, iliustruoja ne tik kitus didžiuosius romantizmo klasikų — Juliusz’o Słowackio ir Zygmunto Krasińskio — kūrinius, bet ir naujai pasirodančius tekstus; ypač įspūdingos Elizos Orzeszkowos romano Meir Ezofowicz iliustracijos. Iš pasaulinės klasikos iliustruoja prancūziškus Šekspyro ir James’o Fenimore’o Cooperio leidimus. Visur išlaiko jam būdingą romantišką braižą. Iš stambesnių užsakymų — Benedikto Tiškevičiaus prašymu kuriama didelio formato kompozicija, vaizduojanti Jankelio koncertą iš Pono Tado.
Nepaisant tikrai nemažo pasisekimo, iliustratorius jautriai reagavo į kritiką ir jautėsi truputėlį svetimas — romantikas impresionistų pasaulyje. Depresija jo neapleido ir Paryžiuje. 1886 metais dailininkas sugrįžta į Lenkiją jau vienas; savo romantines vizijas įgyvendina ir per architektūrą, transformuodamas savo dvarą ir aplinką aplink jį į mielą kurortą, sukuriantį unikalią estetiką palei upę — vadinamą Świdermajer stiliumi, prie kurio jis dirbo dar prieš išvykdamas.
Paskutinius gyvenimo metus Michałas Elwiro Andriollis nenustoja dirbti. 1891 metais iliustruoja Mickevičiaus Balades ir romansus bei Krymo sonetus. Tapo didelio formato darbus, piešinius istorine tematika (Walka powstańcza, 1889; Skąd Litwini wracali?…, 1892), taip pat religinius paveikslus. Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio (1848–1908) prašymu nutapo dešimties paveikslų seriją Kauno šventųjų apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai — beveik už dyką, kaip dovaną miestui, kuriame jam susipynė jaunystės atmintis, sukilimo kovos, kalinimas ir… Adomas Mickevičius.
Dailininkas, iliustratorius, architektas, sukilėlis ir visą gyvenimą tikras romantikas Michałas Elwiro Andriollis mirė 1893 metų rugpjūčio 23 dieną Nałęczowe, ten ir palaidotas. Palikęs savo darbais ir savo gyvenimu pavyzdį, kaip atrodo romantizmas.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys