Mums, augusiems vienos dominuojančios (vyresniems – rusų, jaunesniems – anglų) kalbos pasaulyje, ne visada lengva suprasti gilų praeities epochų daugiakalbiškumą, susiformavusį nuostabiame tarpe tarp lotynų kalbos absoliutaus dominavimo pabaigos ir anglų kalbos įsigalėjimo. Tai laikas, kai Vakarų kultūra pradėjo drąsiai ir be išlygų reikštis nacionalinėmis kalbomis. Tokioje aplinkoje atsirado europietiško intelektualo tipas, kuris, norėdamas būti visapusiškai išprusęs ir kultūriškai jautrus, turėjo lygiai gerai suprasti ne tik Horacijų ar Volterą, bet ir Gėtę bei Baironą, Petrarką ir Homerą.
Mūsų regionas, nuo seno daugiakultūrinis, prideda dar vieną poliglotizmo sluoksnį: slavų kalbos – lenkų ir rusų, gausios žydų bendruomenės kalbos – hebrajų ir jidiš, o taip pat egzotiškesnės tautinių mažumų kalbos, tokios kaip totorių, karaimų, armėnų. Iš daugiakalbio regiono į daugiakalbę Vakarų kultūrą žengiantis žmogus XIX amžiuje turėjo tapti (ir tapdavo) hiperpoliglotu. Tokio poligloto pavyzdys galėtų būti Adomas Mickevičius, kurio kalbų mokymosi kelią aptarsime šiame straipsnyje.
Kiekvienas, net didžiausias poliglotas, pradeda nuo gimtosios kalbos – šiuo atveju lenkų. Adomo Mickevičiaus motina Barbara tapo jo pirmąja mokytoja, anksti ėmusia mokyti būsimąjį poetą skaityti. Jei tikėtume liudijimais, ketverių metų Adomas jau galėjo lenkiškai skaityti ir suprasti tekstus. Yra žinoma, kad pirmoji didelė jo perskaityta knyga buvo žinomo prancūzų enciklopedisto Jean-François Marmontel‘io „Inkai arba Peru valstybės sunaikinimas“ („Inkai czyli zniszczenie państwa Peru“ – iš prancūzų kalbos išversta ir publikuota 1791 m.)
Tikroji kalbinė edukacija prasidėjo 1807 metais Dominikonų mokykloje Naugarduke. Lenkų kalbai mokyti buvo naudojama pijoriaus Onufrijaus Kopčinskio (Onufry Andrzej Kopczyński) parengta ir dar Edukacijos komisijos užsakyta mokyklinė lenkų kalbos gramatika. Mokykloje itin daug dėmesio buvo skiriama užsienio kalbų mokymui. Sekėsi labai neblogai – jau po dviejų mėnesių būsimasis poetas buvo perkeltas į antrą klasę, įsitikinus, kad pagrindinius skaitymo ir rašymo įgūdžius jis jau įgijo namie. Vienintelė problema su gimtąja kalba buvo ta, kad niekada neišsivystė gebėjimas rašyti dailyraščiu. Motina apie tai komentavo: „Jei būtum didis ponas, galėtum turėti sekretorių, kuris už tave rašytų, bet kadangi esi tik neturtingas bajoras, turi pats tai sugebėti.“
Naugarduko mokykloje, nepaisant Edukacijos komisijos siekio persiorientuoti į modernias kalbas, pagrindinė mokomoji kalba liko lotynų. Šis, Vakarų Europos standartais anachroniškas, reiškinys paradoksaliai tapo vienu didžiausių Centrinės ir Rytų Europos regiono pranašumų – klasikiniais metodais išmokyti žmonės Vakaruose galėjo tapti geidžiamais lotynų kalbos ir literatūros ekspertais. Tokiu, be abejo, tapo ir Adomas Mickevičius, dėl savo lotynų kalbos išmanymo pakviestas dirbti į Lozanos universitetą.
Lotynų kalbos mokymas prasidėdavo nuo Charles-François Lhomond‘o 1784 m. veikalo „Šventosios istorijos santrauka“ („Epitome historiæ sacræ“), kuriame paprastai pateikiamos istorijos iš Senojo Testamento. Vėliau mokiniai pereidavo prie katekizmo, neadaptuotų Biblijos skaitinių, nuo kurių pereidavo prie viduramžių lotynų kalbos mokymo pagrindą sudariusio Kvintiliano retorikos. Galiausiai mokiniai pasiekdavo klasikinius autorius. Mokyklinių skaitinių sąraše buvo Seneka, Markas Aurelijus, Kornelijus Nepotas ir daugelis kitų. Nepaisant to, kad mokytojai buvo vienuoliai, dominavo klasikiniai, o ne bažnytiniai autoriai – vaikai buvo ruošiami pasaulietinio universiteto realijoms.
Mokykloje buvo atliekami nedideli vertimai iš lotynų kalbos, pavyzdžiui, Vergilijaus „Dafnės ir Menalko“ fragmentai, ištraukos iš Ovidijaus „Metamorfozių“ ir „Elegijų“, Horacijaus giesmės, taip pat gausybė prozos kūrinių. Rengiami debatai lotynų kalba, vieši retorikos pasirodymai mokyklos teatre, vaidinimai lotyniškai. Tai užtikrino, kad mokiniai ne tik gerai pažino gramatiką, bet ir gebėjo versti bei bendrauti lotyniškai, neprasčiau nei jų protėviai, mokęsi jėzuitų mokyklose.
Pagrindinė iš modernių kalbų ir vienintelė privaloma buvo prancūzų kalba. Norintieji taip pat galėjo mokytis rusų ir vokiečių kalbų. Antraisiais mokymosi metais prancūzų kalbos žinios jau buvo pakankamai gilios, kad Mickevičius galėtų atrasti Volterą. Iš pradžių per Markizo de Kondorsė parašytą jo biografiją, o labai greitai ir tiesiogiai – per jo paties veikalus. Su liberaliomis ir Apšvietos idėjomis padėjo susipažinti Montesquieu kūrinių studijos. Nors prancūzų kalbos mokymui buvo skiriama daug mažiau laiko nei lotynų, jis buvo labiau orientuotas į modernias idėjas ir labiau sekė Edukacijos komisijos programą.
Mokykloje galbūt Mickevičius turėjo pirmą, nors dar labai ribotą, kontaktą su italų kalba – bent jau su jos gramatika, kurios savarankišką studijavimą savo prisiminimuose mini jo brolis. Rusų kalba tuo metu buvo pažinta menkiau – poetas jau galėjo ją suprasti ir skaityti, tačiau komunikacija dar buvo ribota. Baltarusių kalbos klausimas išlieka atviras, tačiau reikėtų manyti, kad augdamas aplinkoje, kur dauguma valstiečių kalbėjo šia kalba, poetas turėjo ją bent iš dalies suprasti. Vis dėlto įrodymų tam nėra daug. Panašiai yra ir su hebrajų, ukrainiečių bei lietuvių kalbomis – nors Mickevičius turėjo kontaktų su šių kalbų vartotojais, sėmėsi įkvėpimo ar naudojo pavienius žodžius poezijoje, jų mokėjimas nebuvo aukštenis nei pradedančiojo kalbėtojo.
Įstojimas į Vilniaus universitetą smarkiai praplėtė Adomo Mickevičiaus kalbų akiratį. Žinoma, toliau buvo gilinamos jau ir taip geros lotynų kalbos ir literatūros žinios. Lotyniškai buvo atsakinėjama į egzaminų klausimus, rašomi rašto darbai, o neretai ir mokomasi iš lotyniškų vadovėlių. Prisidėjo ir naujos kalbos: Gotfrydas Ernstas Grodekas dėstė senovės graikų gramatiką, Janas Černiauskis – rusų kalbą ir literatūrą, o Benjaminas Frydrichas Haušteinas – vokiečių kalbą bei anglų kalbos pagrindus.
Ne visos kalbos Mickevičiui sekėsi vienodai. Senovės graikų kalba jį žavėjo kiek mažiau, ypač todėl, kad teko vytis kitus studentus, kurie jau mokykloje buvo įgiję jos pagrindus. Vis dėlto studijų pabaigoje žinoma, kad Mickevičius galėjo skaityti Iliadą, nors ir pasitelkdamas lenkiško vertimo pagalbą. Rusų kalba taip pat sekėsi prasčiau – vėliau gyvendamas Maskvoje savo viršininko kunigaikščio Golicyno buvo išsiųstas papildomai tobulinti kalbos žinių darbui kanceliarijoje. Tą kartą tobulinimas regis pavyko – tai matyti iš gebėjimo versti Puškiną, su kuriuo Mickevičius susidraugavo, abiems verčiant vienas kito eilėraščius. Taip pat tai patvirtina Nikolajaus Polevojaus komentaras, kad poetas, neilgai pagyvenęs Maskvoje, jau sugebėjo kalbėti be didesnio akcento, „kas lenkams labai nebūdinga“.
Geriausiai iš naujų kalbų sekėsi būtent tos, kurių universitete mokyta buvo mažiau. Mickevičiaus didžiulis susižavėjimas Šileriu ir Gėte studijų metais tapo intensyvaus vokiečių kalbos mokymosi priežastimi. Šių autorių kūrinius jis buvo pažinęs anksčiau iš prancūziškų vertimų, tačiau dabar galėjo skaityti juos originalo kalba. Studijų laiko nepakako, tad jau tapęs mokytoju Kaune, Mickevičius savarankiškai gilino vokiečių kalbos žinias. Laiškuose jis savo aistrą mokytis vokiečių vadino „germanomanija“. Po šios „manijos“ kilo dar stipresnė „anglomanija“. Universitete gavęs tik anglų kalbos pagrindus, Mickevičius toliau ją mokėsi savarankiškai Kaune. Lyginant su gana populiaria vokiečių kalba, tuo metu regione nepopuliarios anglų kalbos mokymosi priemonių labai trūko. Mickevičiaus laiškai draugams dažnai būdavo pilni prašymų paieškoti Vilniuje vadovėlių, gramatikų, žodynų ar kitos mokymuisi reikalingos medžiagos.
Intensyvios pastangos ir vakarai, praleisti su žodynu nagrinėjant Šekspyrą, davė rezultatų. Mickevičius ne tik išmoko suprasti geidžiamus poetus, bet ir gebėjo juos perprasti, perinterpretuoti bei versti. Didžiausias Mickevičiaus išverstas kūrinys – orientalistine romantika persmelktas Bairono Gauras.
Tremtis iš Lietuvos ir susidomėjimas orientalistika atvėrė Mickevičiui dar vieną kalbą. Trumpai gyvendamas Ukrainoje, Mickevičius iš žymaus orientalisto Ludwiko Spitznagelio pradėjo mokytis arabų kalbos. Tačiau šios studijos truko labai trumpai ir nedavė reikšmingų rezultatų, nes poeto kelias netrukus vedė į Rusiją. Maskvoje jis tobulino rusų kalbos žinias, o salonuose improvizuodavo prancūzų kalba.
Išvykęs į emigraciją, Mickevičius pakeliavo po Vokietiją, kur sutiko su savo jaunystės herojumi – Gėte, taip pat klausėsi Hėgelio metafizikos paskaitų. Toliau kelias vedė į Italiją, kur poetas atnaujino savo pažintį su italų kalba, ją patobulindamas. Ši kalba, ilgą laiką tyliai tobulinta vokiečių ir anglų kalbų šešėlyje, tapo svarbesnė. Poetas dar Vilniuje mėgavosi itališkomis operomis ir teatru, tačiau atrodo, kad iki emigracijos jo italų kalbos žinios buvo pradedančiojo lygmenyje. Tremties metu šios kalbos naudojimo gerokai padaugėjo – tiek Makiavelių citatos originalo kalba „Konrade Valenrode“, tiek ir nedideli Dantės bei Petrarkos poezijos vertimai liudija žinių augimą. Tobulėjimas akivaizdus ir iš susirašinėjimo su italų draugais: jei su profesoriumi Amadeo Melegari, pažintu darbo Lozanoje metu (1839–1840), visada susirašinėta prancūziškai, tai su kitu bičiuliu, revoliucionieriumi ir lingvistu Giovanni Scovazzi, pažintu penktajame dešimtmetyje, jau susirašinėta itališkai. Italų kalbos poetui ypač prireikė vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu – organizuojant legionus per Pirmąjį Italijos nepriklausomybės karą bei audiencijoje su popiežiumi Pijumi IX.
Po emigracijos Prancūzijoje Adomo Mickevičiaus kelias vedė į Konstantinopolį – tai buvo ne tik gyvenimo, bet ir poligloto kelio pabaiga. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis, tarp bandymų vykdyti kunigaikščio Čartoriskio misiją, poetas ėmėsi paskutinio lingvistinio iššūkio – mokytis turkų kalbos. Taip, 1855 m. lapkričio 26 d., poetas ir poliglotas Adomas Mickevičius mirė, niekada nesustojęs mokytis.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.