Pasak vienos iš legendų apie Adomą Mickevičių, būsimojo poeto virkštelė buvo nukirpta ant knygos. Romantiškesnėje šios istorijos versijoje tai turėjo būti poezijos tomas, o pagal kitą, tikriausiai realistiškesnę versiją, – teismo procedūrų knyga arba Trečiasis Lietuvos Statutas. Teisinės knygos pasirinkimas nebūtų buvęs keistas ar atsitiktinis, žinant, kad Adomo Mickevičiaus tėvas Mikolajus Mickevičius buvo Naugarduko pavieto teismo advokatas ir vykdytojas. Mickevičių giminėje, labiau garsėjusioje kaip nuotykių ieškotojai, kurie gyvena iš smurtingesnių veiklų, Adomo tėvas buvo pirmasis, kuris užėmė tokią oficialią ir pavieto lygmeniu gerbiamą poziciją. Ši pozicija leido šeimai turėti vieną pirmųjų mūrinių namų Naugarduke. Be jokios abejonės, Mikolajus tikėjosi, kad jo sūnus seks tėvo pėdomis.
Jei tikėtume legenda – o ir be jos tai akivaizdu, – Lietuvos Statutas, ne mažiau nei auklių pasakojamos liaudiškos pasakos ar tėvų skaitomos grožinės knygos, turėjo tapti Mickevičiaus besiformuojančios asmenybės dalimi. Kaip Lietuvos Statutas atsispindi Mickevičiaus kūryboje, ypač „Pone Tade“, paanalizuosime šiame straipsnyje.
Lietuvos Statutas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo ir bajoriško lietuviško identiteto simbolis. Po padalijimų Rusijos okupuotoje šalies dalyje Statutas ir toliau liko galioti. Kitose šalies dalyse, po padalijimų atitekusiose Prūsijai, o po Napoleono karų likusiose su Rusija susijungusioje Lenkijos Karalystėje, galiojo Napoleono kodeksas ir kunigaikščio Adomo Čartoriskio parengta Konstitucija. Tarsi laiko kapsulė, Statutas leido išlaikyti tam tikrą vidinę autonomiją arba bent jau jaustis ją turint, net ir absoliutinėje imperijoje.
Šios autonomijos ir autoritarinės realybės prieštaravimus Mickevičius patyrė savo kailiu, kai filomatų byla buvo vykdoma pagal asmeninę senatoriaus Novosilcevo valią, be jokios, net teorinės, nuorodos į teoriškai galiojančią senąją LDK teisę. Šiuos prieštaravimus Mickevičius tiesiogiai perteikia Majoro Pluto lūpomis „Pono Tado“ devintoje knygoje:
„Majoras atrėmė: „Norėčiau perspėt poną,
Kad išleista yra tokia knyga geltona:
Sibirą, pakart, nuplakti… Jūsų žiniai,
Jau veikia Lietuvoj įstatymai kariniai,
Ir, aišku, griežtesni už jūsišką Statutą.“
Fundamentalus prieštaravimas „Pono Tado“ veikėjų tarpe slypi tarp tų, kurie elgiasi lyg gyventų senaisiais laisvės laikais – kur bylinėjimasis pagal Statutą (pagal teisės normas) ir pavieto papročius (per antpuolį, kuris teisės raidę ignoruoja, bet yra giliai įsišaknijęs tradicijoje) dėl pilies griuvėsių yra esminis klausimas – ir vienuolio Robako reiškiamos platesnės perspektyvos. Robakas nurodo, kad visi bylų laimėtojai ir pralaimėtojai yra vienodai pavergti caro valdžios ir turėtų susivienyti artėjančiai kovai. Tai yra viena pagrindinių, jei ne pagrindinė, epo ašis.
Klausimas, kaip, pasak Adomo Mickevičiaus, Statuto teisė veikia „Pone Tade“, yra daug sudėtingesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Skirtingai nuo daugelio LDK pavieto bajorų, kuriems Trečiasis Statutas buvo tarsi šventas simbolis, įkūnijantis teisingumą, Mickevičius matė jį kitaip. Jis tikėjo moraline evoliucija, panašiai kaip Apšvietos epochos filosofai. Progreso varikliu turėjo būti ne tik mokslinė, bet pirmiausia moralinė pažanga – abu šie siekiai buvo svarbūs Filomatų draugijoje.
Bet kaip tiksliai moralesnė teisė turėtų pakeisti senąją? Tiesioginis teisės keitimas, kaip tai vyko per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, Mickevičiui atrodė atgrasus ir savo esme nemoralus. Laipsniškas progresas gal ir atrodytų priimtinas, tačiau ką daryti, kai teisė, kaip Statutas, yra per šimtmečius tapusi beveik nepajudinamu simboliu? Ir šiuo atveju Mickevičius rėmėsi, nors ir dažnai kritikavo, Hėgelio dialektiką, kurią jis pažino ne tik iš knygų, bet ir tiesiogiai klausydamas Hėgelio paskaitų kelionių po Vokietiją metu.
Hėgelio dialektikoje tezės ir antitezės kova baigiasi jų sinteze – aukštesne tiesa, talpinančia abi priešpriešas, tiesiogiai arba dvasiniame lygmenyje. Per šią prizmę žiūrint, tezė „Pone Tade“ yra paprotinė teisė (rašytinė ir nerašytinė), antitezė – modernus, Napoleono reprezentuojamas porevoliucinis pasaulis, o jų sintezė yra „Pono Tado“ pabaigoje pasiekta santarvė, kurioje Statuto ir Napoleono pasaulis susivienija per vestuves, visiems laikams užbaigiančias konfliktą.
Praktiniu Statuto procedūrinės teisės pavyzdžiu galėtų būti nepamirštamas epizodas iš aštuntosios knygos, kur Gervazas, naudodamasis „sarmatišku“ metodu, siekia įteisinti Grovo nuosavybę:
„Jis Tvarkdario, pakol už krosnies jį aptiko.
I kiemą ištempė, kietai už sprando laikė
Ir savo Peiliuku jam į krūtinę taikė:
„Pats Grovas prašo jus paskelbti, kaip ir dera,
Jo intromisiją į pilį ir į dvarą,
Į Soplicų žemes, pasėlius ir dirvonus,
kaimus ir miškus, į mužikus ir ponus,<..>“
Šis veikėjas, visais savo veiksmais įkūnijantis senąjį paprotinį Statuto supratimą, aiškiai laikosi nuostatos, kad Statute aprašytos procedūros, atliktos nurodyto pareigūno, turi galią savaime, net jei jos buvo įvykdytos akivaizdžia prievarta. Toliau seka formulės, kurias Mickevičiaus tėvas daugybę kartų kartojo vykdydamas įvesdinimo procedūras, tarsi paimtas tiesiai iš Statuto devintojo skyriaus. Tvarkdario prieštaravimai, esą prievarta išgauti „teisės“ aktai negalioja, tradicijos gynėjo Gervazo yra atmetami rankos mostu.
Mickevičius šioje vietoje pastebi labai svarbų Lietuvos Statuto praktinio veikimo aspektą. Pagrindinis teisės subjektas čia nėra žmogus, ir net ne bajoras – pagrindinis objektas, kuriam ir apie kurį veikia Statutas, yra žemė. Abiejų Tautų Respublikos laikais bajorams egzistavo dviejų teismų sistema: žemės teismas, kuris nagrinėjo turto (praktikoje – žemėvaldos) klausimus, ir pilies teismas, sprendęs baudžiamąsias bylas. Pastarasis nustojo veikti dar prieš paskutinį valstybės padalijimą.
Gervazas, siekdamas suagituoti bajorus antpuoliui prieš Soplicas, be abejo, primena jų didžiąją nuodėmę – tai, kad Jackas Soplica nušovė jo poną:
„Tai kas tos šiukšlės, a? Kas apvogė, aš klausiu,
Ir lenką užmušė, geriausią iš geriausių?“
Ir iš tiesų, kai kuriems šis argumentas pulti teisėją Soplicą buvo pakankamas. Tačiau prieštaraujančius ir nemačiusius reikalo keršyti nugalėjo kitas argumentas – svarbesnis ir kylantis iš pačios giluminės Statuto teisės tradicijos:
„Ne plėšti ir naikinti
Aš jus kviečiu — o, ne! Šaukiu jus teisių ginti:
Juk Grovas bylą šią laimėjo, taigi, broliai,
Mes vykdom nuosprendį! Taip būdavo lig šiolei –
Dekretų vykdymą bajorai prižiūrėjo“
Kadangi nekilnojamas turtas yra teisės subjektas, teisioji pusė yra moraliai pateisinama, o aplinkiniai bajorai, siekdami pasirodyti garbingi, jaučiasi įpareigoti įvykdyti teismo sprendimą, net jei tai reikalautų smurto – nesvarbu, kokio lygio jis būtų ar prieš ką jis būtų nukreiptas. Gervazas, po smurtingo akto, nesislepia: pilnai įsitikinęs savo teisumu, jis rengia puotą tokią gerą, kad „Gervazui tuo metu prisiminė senovė.“ Tačiau po puotos pabudę bajorai supranta, kad nebegyvena senovėje, kur laisvi bajorai patys vykdė teisingumą. Jie dabar yra surišti (fiziškai ir metaforiškai) Rusijos imperijos teisės, kur caro kareiviai tampa naujo, iš viršaus nuleisto, o ne pačių vykdomo, teisingumo kumščiu. Kuris:
„Majoras paliepė, didesnei šlėktų kančiai,
Nuvilkti kontušus, taratatkes, žiponus
Ir tik su marškiniais palikt šviesiausius ponus.“
Po antpuolio labai įdomi nukentėjusiojo teisėjo Soplicos ir jo aplinkos reakcija į rusų karių veiksmus. Jie mėgina situaciją sušvelninti, suprasdami, kad jų priešas Gervazas elgėsi pagal paprotį. Tai yra, nors iš Soplicų taško žvelgiant buvo įvykdyta neteisybė, tačiau pagal Statuto dvasios principus (vėlgi pagal ATR teisinę praktiką) ji buvo galima. Taigi teisėjui tiesiog:
„O už kelias vištas ant vakarienės stalo
Pagal Statutą man atlyginti privalo.“
Ir štai majoro reakcijoje visiems puolusiems ir užpultiesiems ateina supratimas apie naują teisinę sistemą, prieš kurią jie jau vieningai sukyla, vedami vienuolio Robako. Pergalė prieš rusus baigėsi susitaikymu, kuris įvyko po kapitono Rykovo pasidavimo:
„Tad Pakamorė, tuo užbaigdamas karionę,
įsakė Tvarkdariui visiems paskelbt malonę.“
Po naujos, Napoleonui lojalios, Lietuvą, kaip ir Lenkiją, išlaisvinti turėsiančios konfederacijos paskelbimo, pakamorės (dvaro prievaizdo) kalba apie vienuolio Robako (dabar jau atvirai Jacko Soplicos) išteisinimą yra tarytum rezultatas Mickevičiškos teisinės sampratos sintezės. Joje taip pat atsispindi ir aukštesnės valios simbolika:
„Pranešdamas visiems, kad už tarnybą savo
Nuo imperatoriaus malonę Jackus gavo.“
Ir Lietuvos Statuto straipsniai draudžia neteisingus kaltinimus ir šmeižtą, žeminančius bajorų orumą:
„O kas jo giminėms toliau išmetinėtų
Ar buvusias skriaudas grasindamas minėtų,
Tasai bus baudžiamas griežtai pagal Statutą <..>“
Ir kažkas visai naujo — pakamorė įtraukia visus kitus luomus į teisingumą:
„O kad lygybė jau, tai trečias straipsnis liestų
Taipogi piliečius iš kaimų ir iš miestų.“
Kovoje tarp savivalės ir žemės teisės gimsta visuotinė teisė, neatmetusi hierarchijos, nei papročio, bet suradusi teisingumą. Teisingumą tokį didį, kad net pats papročių gynėjas Gervazas jį pripažįsta:
„Nes Kristus, būdamas karališkai kilmingas,
O kūtėj gimdamas kaip vargšas nelaimingas,
Sulygino visus per dangišką karūną.
[…]
Mužiką su herbu iš bajorystės knygų,
Patvirtintu seime, laikysiu sau už lygų.“
Apibendrinant, Adomas Mickevičius, gerai pažinęs senosios LDK teisės teorines ir praktines puses, ne tik švenčia ją kaip paminklą senajai bajorų kultūrai, bet ir naudoja kaip metodą ištransliuoti savo paties išsvajotos ateities teisės viziją.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.