Adomas Mickevičius – poetas, kuriuo seka, kopijuoja, stengiasi jį mėgdžioti, verčia jį į lietuvių ir daugybę kitų kalbų. Mickevičianos fonde galima rasti poezijos, kur ši pavardė figūruoja ne įprastoje autoriaus pozicijoje, bet kuklesnėje – vertėjo vietoje. Apie tai kaip, kodėl ir ką Adomas Mickevičius vertė sužinosime šiame straipsnyje.
Kaip tampama poetu? Daug kas argumentuotų, kad su šiuo talentu – paversti viduje kunkuliuojančius jausmus į ištartą garsą, o garsą į tekstą ir jį į patirti kitoje sieloje beveik tokią pat gilią – gimstama. Tačiau kaip iš tiesiog poeto tapti geru poetu? Šis klausimas sunkesnis. 1828 metais kritikuodamas Edwardo Odyneco kūrinį „Izora“ Adomas Mickevičius rašo, kad mokantis būti geru poetu pirmiausiai dera mokytis iš didžiųjų meistrų, įsisavinti ir pajusti poeziją juos verčiant, kopijuojant ir perkuriant. Tada jau galima žengti originalumo keliu. Pasak Adomo Mickevičiaus didžiųjų meistrų pamėgdžiojimas yra ne tik naudingas, bet ir būtinas – kaip mokykla poetiniam talentui vystyti ne tik asmeninėje poetinėje kelionėje, bet ir tautos poezijos formavimesi. Adomas Mickevičius nebuvo vienintelis taip manęs – tai Apšvietos epochos poezijos kertinė idėja, kad kūrybingas vertimas, priderintas prie vietinių realijų, kalbos dėsnių, nacionalinio charakterio yra išpildymas vieno svarbiausio poezijos tikslo – didaktikos ir supažindinimo su tobula forma metodas. Poezija, pasak Apšvietos mąstytojų, savyje talpina universalią žinią, poetas jai tik suteikia formą. Tiek vertimas tiek originalas yra tokios pat formos, taigi yra lygiai vertingi. Tokios pasaulėžiūros XVIII amžiuje gana gausu. Užtenka paminėti, kad tikriausiai žymiausias kalbamo laikotarpio anglų poetas Aleksandras Pope‘as amžininkų buvo žymiai labiau vertinamas dėl savo nuveikto darbo išverčiant Homero Iliadą ir Odisėją, negu dėl savo paties originalių kūrinių, dėl kurių yra vertinamas šiandien. Pope‘o vertimai didingi ir įdomūs meno kūriniai, bet jie pakankamai mažai turi bendro su tuo, ką modernios epochos vertėjai pavadintu geru vertimu, tai labiau kūrybingos adaptacijos. Bet srityse, kur barjeras daugiau kultūrinis negu lingvistinis tokie vertimai irgi ne tik galimi, ir netgi reikalingi. Čia galima prisiminti ir to paties Aleksandro Pope‘o Shekspearo kūrinių leidimus, kuriuose pagal XVIII amžiaus poezijos madą reguliuojamas poeto ritmas ir daromi gana nemaži pokyčiai jo poezijoje.
Abiejų Tautų Respublikos aplinkoje užsienio kalba rašyto klasikinio kūrinio vertimo tapsmas savotišku nacionaliniu epu irgi yra nutikęs. Torquato Tasso epas „Išlaisvintoji Jeruzalė“ (Gerusalemme Liberata) 1618 metais išverstas į lenkų kalbą Piotro Kochanowskio (garsiojo poeto Jano brolio) tuo metu prieš Osmanų Imperiją kariaujančioje šalyje susilaukė didžiulio atgarsio ir šimtmečiams įėjo į Lenkiškajį literatūros kanoną. Net ir XIX amžiuje Juliušas Slovackis vadino jį nacionalinio charakterio atspindžiu poezijoje. Vienas iš Adomo Mickevičiaus dėstytojų, Leonas Borovskis ėjo dar toliau vadindamas šį vertimą didžiausiu senosios Lenkijos literatūros pasiekimu.
Tokioje vertimo meno kūrybingumą iškeliančioje aplinkoje nenuostabu, kad didelė dalis filomatų draugijos literatūrinio darbo buvo skirta užsienio poetų vertimams, imitacijoms ir adaptacijoms. 1817 metais recenzuodamas Erazmo Poliušinskio atliktą August‘o Lafontaine‘o kūrinio „Karolo Engielmano dienoraštis“ (Uwagi nad tłumaczeniem romansu pt. „Dziennik Karola Engielmana“) ir tais pačias metais Jozefo Ježovskio darytą Kvinto Smirniečio eilėraščio „Achilo mirties“ vertimą Adomas Mickevičius itin išgiria: „Tai veiksmingiausias būdas lavinti jaunųjų rašytojų skonį ir plunksną“(vert.)
Paties Adomo Mickevičiaus pirmieji rimtesni literatūriniai bandymai taip pat pasirodė esantys kūrybingi vertimai-adaptacijos, kylančios iš Apšvietos epochos aplinkos: Jean-Pierre Claris de Florian‘o „Numa Pompilius ‒ antrasis Romos karalius“, Voltero „Mieško ‒ Naugarduko kunigaikštis“, „Ponia Anelė“ bei „Orleano mergelė“. Jonas Čečiotas pastarąjį kūrinį savo recenzijoje gyrė kaip išsaugojusį originalo įdėjas ir tuo pačiu jas sutvirtinusį daug mažiau daugažodžiaujant, bet išreiškiant aiškiai ir raiškiai. Taip aiškiai ir koncentruotai perteikti centrinę įdėją buvo galima ne tik dėl vertėjo talento, bet ir kalbos specifikos. Sužavėtas Mickevičiaus vertimais buvo ir jau minėtas jo poetikos dėstytojas Leonas Borovskis, skatinęs poetą labiau koncentruotis į šią sritį. Vis tik nuo 1818 metų Apšvietos klasikai nustoja vaidinti ryškų vaidmenį Adomo Mickevičiaus vertimuose. Čia juos pakeis romantiniai autoriai Baironas, Moore‘as (kurio eilėraščiu „Vandenų susitikimas“ Mickevičius lies Tėvynės ilgesį tremties Rusijoje metu) Šileris, Gėtė, Puškinas. Taip pat neužmiršti ir didieji Renesanso meistrai Dantė, Petrarka ir, žinoma, Šekspyras.
Pagrindinis šio laikotarpio poetinių vertimų bruožas – fragmentiškumas. Vietoje stambokų kūrinių perdirbimo imamasi mažų eilėraščių, atskirų dainų. Mažokai vietos lieka Antikinei poezijai. Jos atžvilgiu Adomas Mickevičius ne kartą išsakys gana skeptiškas pažiūras tiek vėliau mokytojaudamas, tiek dėstydamas lotynų literatūrą Lozanoje. Tačiau vis tiek pavieniai kūriniai išverčiami: po vieną trumpą eilėrašį tenka Pindarui, Ovidijui ir Horacijui. Repertuaro pasikeitimas, regis, sutampa su subtiliu požiūrio į vertimą pasikeitimu. 1819 metais laiške Jonui Čečiotui pagrindine vertimo taisykle jau laikomas priartinimas originalaus teksto prasmių prie kalbos į kurią verčiama. Nes poetiniai išsireiškimai lotyniškai skambantys dailiai, gali atrodyti visai proziški lenkiškai, o vaizdiniai aprašyti viena kalba gali būti keisti ir nauji, o kita kalba tai jau skambės banaliai ir kasdieniškai.
Debiutiniame Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinyje „Baladėse ir Romansuose“ vertimams atstovauja Šilerio eilėraščio perfrazavimas „Pirštinaitė“. Vertime pilnai išlaikoma anksčiau minėta Apšvietos epochos vertimo įdėja saugoti tik pagrindinę mintį. Morališkai degeneravusi aukštuomenė (reprezentuojama savanaudės princesės) prieš narsią, bet senąją tvarką atmetančią žemesnę klasę: riterį, kuris nepaisant pavojų priima iššūkį, bet ne iš sėkmės kilusį aukštuomenės susižavėjimą. Visi pagrindiniai siužeto elementai išlaikomi, tačiau nežymiai padidinamas „Baladėms ir Romansams“ būdingas aplinkos misticizmas (laukinių gyvūnų ramybė riteriui žengiant į kovos lauką) ir tekstas pritaikomas prie vietinės auditorijos tokiais kosmetiniais pakeitimais kaip nauji veikėjų vardai. Kitas Šilerio kūrinys, kurį Adomas Mickevičius vertė buvo Francišeko Malevskio karštai rekomenduota ištrauka iš „Don Karlo“ pirmo veiksmo. Tai pirmoji scena, kuri galbūt galėjo tapti dideliu vertimu. Vertimas gana lojalus, be vardų ar atmosferos pokyčių. Taip pat minėtinas eilėraštis „Šviesa ir šiluma“, kuriame iškeliama jaunuolio degančios širdies pergalė prieš labiau mokslinį Apšvietos pasaulėvaizdį, primenantį eilėraščio „Romantika“ pabaigoje išsakytą širdies pranašumo prieš mokslą šūkį. Eilėraščio konfliktas lyginant su originalu kiek aiškesnis ‒ tai ne tik išskirtinio žmogaus kova su pasauliu, bet ir aiškiau pabrėžtas naujos kartos romantiko sukilimas prieš senąjį racionalumą.
Dantės ištrauka iš „Dieviškosios komedijos“, pasakojanti tragišką grafo Ugolino istoriją, kuris miršta užmūrytas gyvas. Petraką reprezentuoja jo 61 soneto vertimas subtiliai pakeičiant pirmo stulpelio paskutinę eilutę, idant geriau atspindėtų Mickevičiaus nelaimingos meilės situaciją ir paverstų sonetą truputį mažiau euforišku. Petrarkos sonetai savo forma, ir bent jau iš dalies tematika, tampa modeliu Mickevičiaus Krymo sonetams.
Vis tik liūto dalis vėlyvesniems Adomo Mickevičiaus vertimams tenka Baironui. Anglų kalbos studijos, kurioms poetas skiria žymią dalį savo laisvalaikio mokytojaudamas Kaune, betarpiškai atveria poetui kitą pasaulį. Laiške Malevskiui Mickevičius rašo „skaitau Baironą, o ne ką nors kitą, nes nemyliu melo.“ Pirmasis jo vertimas, tai – trumpa ištrauka iš „Čild Haroldo piligrimystės“ (Childe Harold’s Pilgrimage). Čia vėlgi pakeitimai daugiausiai atmosferiniai, mistifikuojantys, verčiantys aplinką labiau paslaptinga (ryškiai mėlyni vandenys tampa bespalviais ir padengtais migla). Vėliau sekė ilgesni eilėraščiai „Eutanazija“ (tiesiog nuostabiai pakeičiant vardą Psichė į Marile ir keliais pakeistais žodžiais eilėraščio cinišką ir nusivylusią pabaigą į romantišką mirtį), „Tamsa“, „Sapnas“ir, žinoma, didžiausias brandaus Adomo Mickevičiaus vertimas „Gauras“.
„Gauro“ vertimą Mickevičius pradėjo dar 1822 metais ir tesė jį su begalinėmis pertraukomis iki pat 1833 metų. Tų metų sausį (pačiame Pono Tado rašymo įkarštyje) jis Edwardui Odynecui rašys, kad dėl „Gauro“ vertimo jam tenka labai sulėtinti kitus darbus. Metų metus einantis vertimas Mickevičių ėmė kankinti, jam tapo nuobodu ir sunku. Reikėjo atidėlioti darbą, kuris tuo metu tapo jo aistra ir galiausiai virto nacionaliniu epu. Po kelių mėnesių kitame laiške jis pats pripažins, kad ėmė bjaurėtis „Gauru“. Tačiau sustoti Adomas Mickevičius nebegalėjo: sunki materialinė padėtis įsikūrus Paryžiuje reikalavo pajamų. Už vertimą jau paimtas avansas iš savo leidėjo Alexander‘o Jełowicki‘o, kuris reikalavo ilgai žadėto teksto. Galiausiai tik balandžio mėnesį laiške poetas džiaugiasi pagaliau pabaigęs darbą ir gailisi, kad jei ne jis, tikriausiai būtų jau užbaigęs „savo šalies eilėraštį, kurį rašydamas jaučiuosi lyg Lietuvoje sedėčiau“ t.y. Poną Tadą. Nors metams bėgant A. Mickevičius nutolo nuo „Gauro“, tiek žavėjusio jį savo romantiškumu ir orientalistiškais vaizdais, 1822 metais kūrinys, būdamas didžiausiu ir tuo pačiu iš esmės paskutiniu poeto atliktu vertimu yra vertas patyrinėti atidžiau. Jau vien tuo kiek smarkiai, lyginant su kitais vertimais (net ir Bairono poezijos) Mickevičiaus tekstas yra lojalus originalui. Žinoma, yra smulkių nukrypimų: Mickevičius ryškiau piešia laisvės siekį fragmentėlyje apie Graikiją, bet tai ir kiti pakeitimai labai mažai keičia originalą. Iš dalies tai be abejo lėmė XIX amžiuje sparčiai besikeičianti vertimų mada, atsiradęs reikalavimas nieko nei pridėti nei atimti iš originalaus teksto. Tiek ir tai, kad vertimo procesas, prasidėjęs kaip vienas iš daugelio poeto aistros projektų, tapo komerciniu ir todėl priklausomas nuo leidėjo ir dar labiau skaitytojų skonio. Vertėjai norėjo nebe universalios idėjos į žodį paverstos talentingo menininko, bet… Lordo Bairono tiesiog lenkiškai. Tokia pasikeitusi koncepcija matyti ir dvejose Mickevičiaus versto Bairono eilėraščio „Sapnas“ vertimo versijose. Pirmoji publikuota 1826 metais „Dziennik Warszawski“ leidinyje, antroji 1829 metais Peterburge. Ankstesniame vertime erdvių aprašymas išplėstas ir mistifikuotas, kaip būdinga paties Mickevičiaus poezijai. Antrajame verstinis tekstas paliktas itin artimas eilėraščio autoriaus originalui.
Apibendrinant Adomui Mickevičiui vertimas buvo kūrimo aktas, universalios idėjos įprasminimas, bet ne lojalus autoriaus žodžio perteikimas. Toks supratimas dar vis plačiai paplitęs jo vaikystės ir studijų metais palaipsniui buvo išstumtas modernių lojalesnių vertimų. Tai, kaip ir pilnai susiformavęs asmeninis poezijos stilius nulėmė kad su „Gauru“ Mickevičius užbaigia savo vertėjo karjerą.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.