2026 09 18

Rugsėjo 18 d. Tiltuose, Trakų rajone įvyko Vilniaus regiono kraštotyrininkų susitikimas-konferencija „Kaip išsaugoti mažųjų vietovių istoriją?“. Renginys suorganizuotas minint Tiltų bibliotekos 70 metų ir Čižiūnų bibliotekos 75 metų sukaktis. Konferencija įprasmino vieną svarbiausių Tiltų bibliotekos veiklos sričių – kraštotyrą ir vietos istorinės atminties išsaugojimą.

Konferencijoje pranešimą „Kraštotyra ir romantizmas. Adomo Mickevičiaus jaunystė“ skaitė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos tyrėjas Eduardas Budrys. Pranešime apžvelgti glaudūs ryšiai tarp romantizmo ir kraštotyros. Kaip pasakojimo jungiamoji ašis buvo pasirinktas Adomo Mickevičiaus kūrybos kelias.

Pirmoji pranešimo dalis buvo skirta parodyti priešpriešą tarp universaliosios istorijos, būdingos Apšvietai ir ankstesnėms epochoms, ir romantizmui būdingos nacionalinės, lokaliosios istorijos. Universaliai suprastoje istorijoje ji yra gyvenimo mokytoja, visada teisinga ir tinkama, nepaisant epochos, kurioje vyksta veiksmas, ar žmonių, kurie istorinius veiksmus atlieka. Šioje sampratoje Antikinė istorija su savo didžiais autoriais, tokiais kaip Tacitas, Tukididas ar Plutarchas, vien dėl savo literatūrinės kokybės gali būti naudojama suprasti dabartį daug geriau negu vėlyvesnė ir lokalesnė. Čia žmogus visada yra tas pats ir XIX amžiaus LDK provincijos bajoras niekuo iš esmės nesiskiria nuo romėnų patricijaus.

Romantinėje vizijoje, išpopuliarintoje autorių, tokių kaip Johann’as Gottfried’as Herder’is (1744–1803) ar Johann’as Gottlieb’as Fichte (1762–1814), istorija jau suprasta kitaip: kalba ir vieta kuria kitokius žmones, kurie mokytis gali iš savos istorijos patirties ir mitų, ne universalių tiesų.

Toliau parodyta, kaip romantiniai mitai tiesiogiai siejasi su konkrečiomis geografinėmis atminties vietomis. Atradus tokią atminties vietą, istorinis siužetas savo mitologizuota forma susiejamas su ja. Puikūs pavyzdžiai – baladės ir romansai, kur su istoriniais pasakojimais tam tikrą ryšį turintys mitologiniai siužetai surišti su vietove. Puikiausi pavyzdžiai – „Ponia Tvardovska“, „Svitezis“ ar „Lelijos“.

Lygiai taip konkretūs mitologizuoti istorijos siužetai tampa kraštotyriniais, kada jie pririšami prie pažįstamų, tyrinėjamų vietų, pvz., Kęstučio bazė Kaune, poetui pažįstamose vietose „Konrade Valenrode“.

Vis tik labiausiai prie kraštotyros priartėja didysis Mickevičiaus epas „Ponas Tadas“. Jame istoriniai įvykiai tampa fonu iš laiko išimtiems tobuliems namams, vietovei, tokiai, kokia ji ne tik buvo, bet truputį daugiau – kokia turėtų būti.

Čia prieinama prie subtilaus, bet esminio skirtumo tarp kraštotyros ir, pvz., lokaliosios istorijos. Kraštotyra, žvelgdama į peizažą, mato ne chronologišką laiko juostą, kur klaustų, kaip dalykai keitėsi ar kokiu būdu istoriniai procesai įtakojo vietą ar kitą vietą. Ji netarnauja ir pavyzdžių kūrimui istoriniams procesams, vietoj to kraštotyra sukuria savotiškus mitologinius namus. Štai čia buvo dvaras, štai čia – žydų mėsinė, čia eidavo semti vandens, ten buvo koplytstulpis.

Mitologiniai namai sielai, išimti iš laiko juostos, visiškai saviti, patys sau, romantiški.