2025 11 26
Ilga ir turtinga istorija rūmuose, Trakų gatvė 10, kuriuose netrūko žymių gyventojų. Vienas šių rūmų gyventojų – žymus lenkų romantizmo tyrinėtojas Stanisławas Cywińskis (1887–1941), čia praleidęs paskutinius gyvenimo dešimtmečius. Savo asmeninėje bibliotekėlėje sukauptais Adomo Mickevičiaus, Cypriano Norwido, Juliaus Słowackio ir kitų žymių romantikų kūriniais jis tarytum pratino šias sienas prie romantizmo namų aureolės. Šis straipsnis pažvelgs į šio mokslininko įdomų, įvykių ir tragedijų kupiną gyvenimo kelią.
Stanisławas Cywińskis gimė 1887 metų rugpjūčio 28 dieną Mogiliove, gydytojo Marianio ir Julijos (mergautinė pavardė Gintowt) šeimoje. Giminė kilusi iš Vilniaus krašto ir niekada nenutraukusi su juo ryšio. Jis augo 1863 metų sukilimo dvasioje – daugelis šeimos narių dalyvavo tame sukilime. 1906 metais baigęs gimnaziją ir nusprendęs siekti lenkų filologijos, tuo metu Rusijos imperijos universitetuose nedėstytos, turėjo vykti mokytis į šiuo klausimu daug liberalesnę Austriją–Vengriją. Įstojo į Jogailaičių universitetą Krokuvoje. Studijų metais aktyviai dalyvavo patriotinės filosofinės-literatūrinės draugijos „Eleusis“ veikloje, padėjusioje pamatus skautų organizacijai Lenkijoje. Siekį po bakalauro tęsti mokslus teko atidėti dėl 1910 metais ištikusios tragedijos – tėvo mirties. Tų metų gale Cywińskis persikraustė į Vilnių, miestą, kuriame praleis didžiąją gyvenimo dalį.
Vilniuje Stanisławas Cywińskis įsidarbino mokytoju Vilniaus realinėje mokykloje. Tuo pat metu toliau savarankiškai tyrinėjo savo mylimą temą – romantizmą. 1914 metais pasirodė jo knyga Romantizmas ir mesianizmas (Romantyzm a mesjanizm), kurioje išdėstė jau ganėtinai susiformavusias savo pažiūras į Adomo Mickevičiaus mesianistinę istorijos viziją, pristatydamas romantizmo moralistinę ir humanistinę prigimtį. Neilgai trukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo 1915 metų vokiečių okupacija, atvėrusi didesnes galimybes edukacijai lenkų kalba, paskatino berniukų ir mergaičių gimnazijų steigimą. Stanisławas Cywińskis drauge su kitais aktyviai dalyvavo Žygimanto Augusto vardo berniukų gimnazijos steigime ir tapo jos pirmuoju direktoriumi.
Karui sugrįžus į Vilniaus kraštą (Lenkijos–Sovietų Rusijos karas ir Lenkijos–Lietuvos karas), Stanisławas Cywińskis kuriam laikui išvyko iš Vilniaus. Po karo sugrįžo tęsti prieš dešimtmetį nutrauktų mokslų jau atkurtajame Vilniaus Stepono Batoro universitete.
Kaip ir Cywińskis, karo vėjų blaškoma 1920 metais į Lenkiją traukiasi ir kita mokytoja – Stanisława Szemiota (1895–1974). Vidutiniškai pasiturinčio lenkakalbio vargonininko iš Ukrainos dukra mokytojavo Kijeve. Lenkijoje kurį laiką korepetitoriavo, kol jos kelias nuvedė į Vilnių. Ten ji pirmiausia studijavo istoriją, tačiau pažintis su Stanisławu Cywińskiu, kurį greitai įsimylėjo, paskatino pakeisti studijų kryptį į lenkų filologiją. Pora susituokė 1923 metais. Po nepilnų metų gimė jų pirmasis ir vienintelis vaikas – dukra Julia (1924–2018). Po vaiko gimimo Stanisława, jau diplomuota filologė, 1925 metais įsidarbino Vilniaus Seserų Nazaretiečių gimnazijoje (taip pat įkurtoje 1915 metais) ir iki Antrojo pasaulinio karo joje dirbo lenkų kalbos ir literatūros mokytoja. Ketvirtajame dešimtmetyje mokytojos balsas neretai skambėdavo Vilniaus radijuje, kur ji kalbėdavo pedagogikos, vaikų auklėjimo ir kitomis temomis.
Drauge su šeimos kūrimu po karo įsibėgėjo ir akademinė Stanisławo Cywińskio karjera. 1923 metais jis išleido Vladislovo Sirokomlės biografijai ir kūrybai skirtą monografiją Syrokomla: człowiek i twórczość ir redagavo šio poeto poezijos rinkinių publikavimą. 1924 metais jis apsigynė disertaciją apie Cypriano Norwido poeziją, kuriai vadovavo vienas žymiausių romantizmo specialistų, gausių studijų apie Adomą Mickevičių autorius Stanisławas Pigońas. Disertacijos novatoriškumas suteikė Cywińskiui geriausio Lenkijos „norvidisto“ reputaciją.
Habilitacinei disertacijai jis pasirinko kitą temą – Juliuszio Słowackio poeziją ir per ją – Lenkijos genezės klausimą. Darbe koncentruojamasi į šio poeto dramą Samuel Zborowski ir per ją atskleidžiamas romantizmas kaip mistiškas tautos gimimo procesas, susiejant jį su baroko idėjomis. Būtent šis romantizmo barokiškumas, anot Cywińskio, skiria lenkišką romantizmą nuo kitų tautų ir leidžia jam būti labiau metafiziniam. Jis taip pat brėžia paralelę tarp Mickevičiaus ir Słowackio kaip mokytojo ir mokinio, plėtojusių vieną mintį, taip mėgindamas laužyti nusistovėjusią dogmą apie jų priešiškumą.
Kai periodinėje spaudoje netilo triukšmas dėl taip ir nepavykusio Mickevičiaus paminklo statymo, Stanisławas Cywińskis siūlė statyti vieną paminklą jiems abiem – kaip ženklą jų bendros vizijos. Po habilitacijos jis tęsė mokslinę karjerą dėstydamas Vilniaus Stepono Batoro universitete.
Vis tik garsiausią reputaciją Stanisławas Cywińskis pelnyti pradėjo ne tiek dėl savo mokslinių darbų, kiek aštrios plunksnos. Jis buvęs labai polemiškas publicistas, nebijojęs veltis į kontroversijas, ypač kai klausimas paliesdavo… Adomo Mickevičiaus garbę. 1928 metais jis viešai spaudoje užsipuolė ką tik Lodzės literatūros premiją laimėjusį poetą ir rašytoją Julianą Tuwimą (1894–1953) už šio nemeilę ir panieką Adomui Mickevičiui ir Pone Tade išsakytiems patriotiniams idealams. Polemika tarp dviejų kūrėjų tęsėsi praktiškai visą likusį Cywińskio gyvenimą; Tuwimas kūrė paniekinamus eilėraščius, įžeidinėdamas tiek jį, tiek patį Adomą Mickevičių, kuris, pasak Tuwimo, „pikžodžiavo ne tik prieš Dievą, bet ir prieš tautą“. Ne mažiau aštriai spaudoje atsakydavo ir Cywińskis. Dviejų intelektualų literatūrinė kova buvo atidžiai stebima ir komentuojama Lenkijoje, tapusi savotišku simboliu pačioje šalyje vykusio ideologinio konflikto tarp dviejų pagrindinių politinių srovių, atstovavusių skirtingoms Lenkijos kultūros ir politikos vizijoms.
Stanisławas Cywińskis – labiau noromis negu nenoromis – tapo opozicijoje buvusių tautinių demokratų (endekų) veidu. Julianas Tuwimas tuo tarpu reprezentavo valdančiąją, maršalkos Piłsudskio politiką (Sanaciją). Pirmieji siekė Lenkijos kaip grynai tautinės valstybės etnografinėse ribose, pagrindiniu priešu laikė Vokietiją ir žydus; antrieji matė Lenkiją kaip Centrinės Europos tautų lyderę ir galvojo apie daugiatautę konfederaciją, sukurtą pagal Abiejų Tautų Respublikos tradiciją, kuri taptų galinga atsvara pagrindiniam priešui – Rusijai. Abi srovės savaime siekė savaip interpretuoti romantinę poeziją, tad ginčai „ką iš tikrųjų Mickevičius norėjo pasakyti“ visuomet turėjo tiesioginę vertę dabarties politikai.
Turint galvoje diktatūrinį Lenkijos pobūdį, Stanisławas Cywińskis tiesiog stebina savo drąsa. Jo tekstai, kritikuojantys valdžios kultūrinę politiką, ypač tokius dalykus kaip ortografinė reforma, buvo publikuojami periodikoje Dziennik Wileński (kuriame jis buvo redaktorius) ir Słowo, taip pat atskiruose pamfletuose ir leidiniuose (pvz., Gwałt ortograficzny, 1937). Aštrus, kandžios ironijos kupinas stilius, autoritetingas romantinių poetų (žinoma, ir Adomo Mickevičiaus) citavimas ir bekompromisis nesiskaitymas su dominuojančia ideologija piktino valdžios atstovus. Ir nors ilgokai akademinis prestižas saugojo jį tarsi skydas, su laiku vis smarkiau ryškėjo, kad pernelyg įžūlus profesorius kirto valdžios kantrybės ribas.
Žymiausias Stanisławo Cywińskio politinis susikirtimas prasidėjo 1938 metų vasario 13-ąją, kai Sanacijai simpatizuojančiame žurnale Naród i Państwo pasirodė anoniminis straipsnis. Jame, remiantis parinktomis aštriomis, bet iš konteksto paimtomis citatomis, Cywińskis buvo apkaltintas, be kita ko, ir grubia nepagarba tuo metu jau mirusio Piłsudskio atminimui. Jau kitą dieną įvyko tuometinį Vilnių sukrėtęs incidentas. Grupė Vilniaus įgulos karininkų įsiveržė į profesoriaus butą (buvusį dabartinėse bibliotekos patalpose) ir brutaliai jį sumušė. Lyg to būtų maža, universiteto vyresnybė ne tik neužstojo savo kolegos, bet demonstratyviai nuo jo nusisuko, bijodama, kad tokios ar kiek subtilesnės represijos palies ir juos.
Vasario 16 dieną rektorius Aleksanderis Wóycickis suspendavo sumuštą profesorių, kol esą bus išsiaiškinta, kiek tikri žurnale išsakyti kaltinimai. Toks universiteto valdžios prisitaikėliškumas, jau nekalbant apie tiesioginę ataką prieš dėstytoją, sukėlė didžiulį studentų pasipiktinimą ir streikus. Į protestus ir reikalavimus griežtai nubausti jam pavaldžius karininkus, dalyvavusius brutaliame antpuolyje, Vilniuje dislokuotos kavalerijos brigados vadas pulkininkas Rudolfas Eugeniusz Dreszeris (galbūt ir įsakęs užpuolimą) atsakė, kad „kiekvieno kario pareiga yra maršalkos garbę ginti“, atsisakydamas pradėti karo teismą ar tyrimą.
Vietoje to į teisiamųjų suolą teko sėsti vos nuo sunkių sumušimų atsigaunančiam Stanisławui Cywińskiui, kuris turėjo įrodinėti, kad niekaip nesikėsino į mirusio maršalkos garbę. Nepaisant žymių akademikų – Stanisławo Kościałkowskio, Stanisławo Pigońo ir Marianio Zdziechowskio – liudijimų ir studentų protestų, dauguma žiniasklaidos ir didelė visuomenės atstovų, ypač Vilniuje, buvo labai nepalankiai nusiteikusi profesoriaus atžvilgiu. Nepaisant įrodymų stokos ir abstrakčių kaltinimų, teismas nusilenkė politiniam spaudimui ir skyrė Cywińskiui trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Jo draugai nepasidavė: apeliacija sekė apeliaciją, ir galiausiai, dėl oficialiai konstatuotos prastos sveikatos būklės (kalėjimas dar labiau apsunkino sunkių sužeidimų gyjimą), tais pačiais metais, birželio 17-ąją, jis buvo paleistas lygtinai už užstatą. Tačiau nei prarastas darbas universitete jam buvo grąžintas, nei pats jis išteisintas. Laisve Stanisławui Cywińskiui mėgautis ilgai neteko… Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjunga okupavo Vilnių, ir profesorius, kaip politiškai įtartinas asmuo, kartu su dar 350 žmonių 1939 metų spalį buvo suimtas ir išvežtas tardyti NKVD. Vėliau kalintas Kirove, kur 1941 metų kovo 30 dieną mirė.
Stanisława Cywińska, vyrą suėmus, liko Vilniuje. Uždarius jos darbovietę, vokiečių okupacijos metais ji toliau slapta mokytojavo ir bendradarbiavo su pasipriešinimo organizacijomis iki 1945 metų, kai ji ir mažoji jų šeimos Mickevičiana repatrijavo į Lenkiją. Ten ji beveik iki gyvenimo galo mokytojavo Torūnėje, Varšuvoje, Lodzėje. Judviejų dukra Julia (po santuokos su chemijos profesoriumi Marianu Kryszewskiu – Kryszewska) pasekė tėvų pėdomis: mokytojavo įvairiose mokyklose, užsiėmė žurnalistine veikla, rašė poeziją. Dabar ji žinoma ir kaip bendraautorė studijos apie Vilniaus Seserų Nazaretiečių gimnaziją, kurioje dirbo jos mama ir kur mokslus pradėjo ji pati.
Šiandien, žvelgiant į gausias ir turtingas Mickevičianos fondo lentynas, verta prisiminti priešistorę: dar prieš vardo atsiradimą bibliotekoje, prieš fondo sukūrimą, tarp šių sienų žmonės mylėjo, skaitė poetą ir… už jo garbę nebijojo sėsti į teisiamųjų suolą.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys