2025 11 26
Didelę Mickevičianos fondo dalį sudaro laiškų ir dokumentų publikacijos. Tai ir poeto laiškai, ir referatai, kurti Filomatų draugijai, jos įstatai, jaunų filomatų kūryba. Jie yra pirminiai šaltiniai, atskleidžiantys istorikui ar literatūrologui naujus supratimo klodus — tiek apie Adomą Mickevičių, tiek apie jo aplinkos mintis, kūrybą, kasdienį gyvenimą. Dar XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais filomatų pasaulis gyveno tik legendose, Vėlinių trečios dalies puslapiuose, įvairiuose prisiminimuose. Tuomet atrastas archyvas atvėrė tyrėjų akis.
Kaip studentiškos, slaptos ir dar carinių represijų išblaškytos organizacijos archyvas galėjo išlikti per visas istorines peripetijas? Stebuklas? Galbūt, bet stebuklas, turėjęs autorių, veidą ir vardą — Onufry Pietraszkiewicz. Apie šio filomato įdomų likimą ir yra šis straipsnis.
Onufry Pietraszkiewicz gimė 1793 metų rugsėjo 14 dieną Burdykowszczyznoje, dabartinėje Vakarų Baltarusijoje, neturtingų bajorų Waleriano ir Wiktorijos šeimoje. Jis buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. 1801 metais šeima persikrausto į Ščiutiną. 1803 metais jis pradeda mokytis Ščiutino pijorų mokykloje, kurią baigęs 1812 metais tampa Domeikų šeimos trijų sūnų asmeniniu mokytoju ir guvernantu. Jau anksčiau talentingas mokinys Onufry Pietraszkiewicz padėdavo kitiems kaip korepetitorius, taip lengvindamas gana slogią gausios šeimos materialinę padėtį. Tarp Domeikų vaikų ypatinga, visą gyvenimą trukusi draugystė užsimezgė su kitu būsimu filomatu — Ignacu (1802–1889).
1815 metais jis pradeda studijas Vilniaus universiteto Fizikos ir Matematikos fakultete. Kaip ir Adomas Mickevičius, naudojasi mokytojams ruošti skirta stipendijų programa. Studijuodamas užmezga ryšius su kitais studentais, būsimojo Filomatų rato nariais. Matyti, kad dar ilgai prieš studijas Onufry Pietraszkiewicz buvo mokęsis savarankiškai ir atsidėjęs mokslams, nes jau 1816 metais išlaiko egzaminus ir gauna filosofijos kandidato laipsnį. Deja, gyvenimas Vilniuje brangus, tad tenka ieškoti pragyvenimo šaltinio; kurį laiką beieškodamas stabilesnio darbo, jį randa Radvilų komisijoje.
1817 metų sausio 14 dieną žurnalas Tygodnik Wileńszczyzny pirmą kartą publikuoja Onufry Pietraszkiewicz poeziją — tris eilėraščius. Tais pačiais metais jis tampa vienu iš Filomatų draugijos steigėjų ir pradeda savo sekretoriaus bei metraštininko veiklą. Draugijai pristato referatus tiek poetinėmis, tiek mokslinėmis temomis, pavyzdžiui, elektra ir kitais mokslinės pažangos klausimais. Į draugiją rekomenduoja ir įveda savo buvusį mokinį bei bičiulį Ignacą Domeiką.
Be aktyvios veiklos Filomatų draugijoje ir darbo, Onufry Pietraszkiewicz siekia pratęsti studijas. Matydamas, kad negalės tuo pačiu metu aktyviai dirbti ir studijuoti, priima sprendimą bandyti stoti į tuo metu dar visai naują, tik 1816 metais įkurtą Varšuvos universitetą, kuris siūlo daug dosnesnę stipendijų programą. Tuo tikslu jis 1819 metų vasarą vyksta laikyti egzamino, kuris leistų įstoti į studijų programos trečiuosius metus. Egzaminą išlaiko ir gauna stipendiją.
Varšuvos universitete mokslai sekasi neblogai, nors savo laiškuose jis išlieka savikritiškas ir skeptiškas savo žinių atžvilgiu. Koją kiša vokiečių kalbos nemokėjimas, bet labiausiai — draugų rato stoka, kuris padėtų savarankiškai tobulėti. Pirmąją problemą sprendžia mokydamasis kalbos, antrąją — steigdamas į Filomatų draugiją panašią Draugų sąjungą (Związek Przyjaciół). Be mokslų, daug laiko skiria ir aktyviam, nors daugiausia epistoliariniam, dalyvavimui Filomatų veikloje.
Visą laiką jį kamuoja finansinės problemos — stipendijos vos pakanka pragyventi brangioje Varšuvoje. Jis bando prisidurti korepetitoriaus darbu, kartais skolinasi iš draugų. 1821 metais baigia studijas, rašo prašymus, kad jam būtų leista tapti mokytoju Varšuvoje, kur alga būtų didesnė, bet nesėkmingai. Po studijų įsidarbina lotynų, geografijos ir gamtos mokslų mokytoju Liubline. Kaip ir Adomas Mickevičius Kaune, jis provincijoje jaučiasi izoliuotas, atskirtas nuo draugų ir kultūros, nusivylęs, kad nepavyko įsitvirtinti prestižiškesnėje vietoje Varšuvoje, kur tikėjosi tapti dėstytoju.
Mokytojo darbas jam pasirodo nelengvas ir nepriderintas prie charakterio — pripratęs būti asmeniniu mokytoju ar korepetitoriumi, Onufry Pietraszkiewicz greitai įgyja sunkiai sukalbamo ir labai griežto mokytojo reputaciją. Kita, rodos, niekada nesibaigianti bėda — menka provincijos alga. Ji neleidžia padėti jaunesniems broliams, kurie taip pat siekia mokslo ir prašo pagalbos ar skolų grąžinimo. Problemų kelia ir gyvenamoji vieta: mokytojas stengiasi rasti pigesnį būstą, o uniforma reikalauja medžiagos, pernelyg brangios jo kukliai kišenei.
Greitai, 1822 metais, jis gauna pasiūlymą daug geriau apmokamam darbui — tampa Radvilų archyvistu ir grįžta gyventi į Vilnių.
1823 metais, prasidėjus Filomatų bylai, Onufry Pietraszkiewicz suimamas ne iš karto. Jis dar bando rinkti pinigus ir padėti suimtiems draugams. Jo dalyvavimui slaptos draugijos veikloje atsiskleidus, 1824 metų pradžioje ir jis suimamas bei įkalinamas. Nuteisiamas tremtimi, ir 1824 metų spalio 25 dieną kartu su bičiuliais filomatais Prancišku Malevskiu ir Juzefu Ježovskiu palieka Vilnių: iš pradžių vyksta į Peterburgą, tada į Maskvą, kur įsidarbina Maskvos universiteto bibliotekos bibliotekininko padėjėju. Čia jis dirba 1825–1827 metais.
Laisvu metu kaupia ir archyvuoja filomatų dokumentus, poeziją, laiškus. Verčia technologijos vadovėlį, kurį publikuoja. 1827 metais gauna geriau apmokamą darbą Maskvos pedagoginiame institute; sekasi gerai, po kelių metų pradeda sklandyti kalbos apie galimybes gauti profesoriaus vietą, bet jis jos negauna kaip politiškai nepatikimas.
1830 metų pradžioje jis gauna leidimą apsilankyti Lietuvoje, keliauja į Vilnių, Velykas praleidžia su šeima. Rugsėjį grįžta į Maskvą. Ten jį pasiekia žinios apie prasidėjusį sukilimą. Onufry Pietraszkiewicz bando padėti lietuviams karininkams dezertyruoti ir prisijungti prie sukilimo, tačiau apie tai sužinoma ir 1831 metų birželio 14 dieną jis suimamas. Kratos atskleidžia jo ryšius su karininkais ir gausų antirusiškų tekstų rinkinį. Karo teismas jam, kaip pakartotiniam politiniam nusikaltėliui ir sukilėlių šnipui, tais pačiais metais lapkričio 17 dieną skiria mirties bausmę.
Maskvos kalėjime beveik du mėnesius Onufry Pietraszkiewicz laukia budelio kilpos — iki sausio 13 dienos, kai ateina žinia, kad mirties bausmė pakeista tremtimi į Sibirą ir bajorystės atėmimu. Vasario 7 dieną kalinių grupė, daugiausia politinių, nuteistų už veiklą sukilimo labui, pėsčiomis pradeda siaubingą kelionę į Tobolską. Ji trunka beveik pusę metų — iki liepos 4 dienos. Onufry Pietraszkiewicz vėliau ją prisimins kaip baisiausią savo gyvenimo laiką.
Sibire tremtinys nelieka pamirštas: šeima ir filomatai stengiasi padėti, tiek kiek gali: siunčia pinigų, palaiko nuolatinį ryšį laiškais. Tremtyje Onufry Pietraszkiewicz bando grįžti prie privataus mokytojo veiklos, kaip kadaise skurdžioje jaunystėje, taip pat skaityti paskaitas kitiems tremtiniams. Deja, gubernatorius Talazinas, įžvelgęs čia sąmokslo ar pabėgimo pavojų, 1839 metais jam specifiškai uždraudžia tokią veiklą.
Sveikata ima prastėti — prie mokslinio darbo pratęs ir jau vidutinio amžiaus vyras sunkiai pakelia ir klimatą, ir katorgos režimą. Tačiau laiškuose matyti nuolatinis gyvas susidomėjimas kultūra, naujais draugų leidiniais, įspūdžiais. Kiek galėdamas skaito, rašo ir kaupia informaciją.
1841 metais, būsimojo imperatoriaus Aleksandro II vestuvių proga dalinė amnestija labai pagerina Onufry Pietraszkiewicz padėtį: jis gali įsidarbinti Tobolsko administracijoje sekretoriumi. Nikolajaus mirtis ir naujo imperatoriaus karūnavimas 1856 metais suteikia dar vieną amnestiją seniems tremtiniams, tarp jų ir jam — leidimą grįžti į tėvynę. Ilgai ruoštoji kelionė, surinkus pakankamai pinigų ir sulaukus momento, kai sveikata pakankamai tvirta, prasideda 1860 metais, kai tremtinys po 35 metų — neskaitant trumpo apsilankymo prieš pat sukilimą — grįžta į Lietuvą.
„Viskas man tapo svetima ir nebeatpažįstama čia…“ — rašė grįžęs tremtinys į Čilę savo viso gyvenimo draugui Ignacui Domeikai. Draugų nebebuvo, kartos pasikeitusios, o ir Vilnius nebeprimena to dūzgiančio mokslo ir kultūros miesto, kokį jis pažino jaunystėje.
Paskutinius gyvenimo metus Vilniuje jis praleidžia kaupdamas, archyvuodamas ir saugodamas Filomatų palikimą, kurį po jo mirties 1863 metų gruodžio 7 dieną, perima brolis Juozapas. Vėliau jo palikuonys išsaugo archyvą iki pat XX amžiaus, kai šis palaipsniui atsiveria mokslininkams ir tyrėjams, įprasminęs Onufry Pietraszkiewicz ir jo draugų gyvenimo darbą. Pats filomatas, poetas, tremtinys, literatas ir mokslininkas ilsisi Vilniuje, Rasų kapinėse.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys