Užeigoje prie Vilniaus vieškelio
VIII
Nušokai čia nuo žirgo pakeliui į Kauną,
Tau padaviau šaltos giros ir duonos.
Vėjelis dvelkia, skleidžiasi aguonos,
Ir siela vėl kaip žiedas atsigauna.
Nėra Marilės. Tiktai tėvynė ir pavojai,
Brandinantys kondratiškąją mintį.
Jog ir tėvynę gali tau atimti,
Tą valandą gerai, kad nežinojai…
Ir tau ir man gyvenimas prabėgo,
Tremtis jau paskutinę ašarą nušluostė –
Viskas tik pėdsakai anta pernykščio sniego,
Kur juodus žiedlapius mirtis po kojų barsto.
O tu, Kazimiera, dar gyvą rožių puokštę
Padėki Vavely, ten prie poeto karsto.
Bradūnas, Kazys. Sutelktinė. D. 2 [Skaitmenintas objektas]: eilėraščiai.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Naudojimo teisės: InC-EDU.
Nuoroda ePavelde: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003023301.