Karštinės apimtame siautulyje bemiegę naktį gimusi Poeto ir Dievo kova – Didžioji improvizacija. Aplink ją palaipsniui sulipo Vėlinių trečioji dalis, nuo savo susikūrimo tapusi kažkuo daug didesniu negu talentinga poetine drama. Jos pranašiškas kvazireliginis charakteris persipynęs su istoriniu realizmu. Veikėjai gyvi žmonės filomatai, štai senatorius Nikolajus Novosilcevas veikia pasaulyje su magija velniais ir egzorcizmu. Paslaptingoji pranašystė apie žmogų, kurio vardas Keturiasdešimt keturi, paliko kartų kartas skaitytojų spėlioti, ką norėta pasakyti? Iš kur kilusios dramoje užkoduotos idėjos, kaip jos siejasi su paties poeto išgyvenimais? Galbūt „Vėlinės“ – tai pasiteisinimas poeto-patrioto, nesuskubusio laiku grįžti į 1831 metų sukilimą? O gal kaip tik metafora, pasmerkianti sukilėlius, kurie, kaip Konradas didžiojoje improvizacijoje, išpuikimo pagauti vardan kilniausio iš visų tikslų priartėja prie šventvagystės? Šiems ir daugeliui kitų klausimų paskirtos Mickevičianos fonde saugomos Vėlinių trečiosios dalies tyrimų knygos.
Pradėti derėtų nuo pačios dramos formos iškeliant klausimą, ar baigtos Vėlinės turėjo likti tiesiog poema? Literatūrologė Małgorzata Sokalska argumentuoja, kad iš visų Adomo Mickevičiaus kūrinių „Vėlinių“ trečioji dalis labiausiai muzikalus kūrinys, kuriame galima įžvelgti visus operai būdingus elementus su arijomis, tarp kurių ir tokios akivaizdžios, kaip Konrado keršto daina, didžioji improvizacija, Jankowskio „Jėzus Marija“ himnas ir daug kitų. Štai ir duetai čia matomi persipynusiu tekstu su chorų atlikimams tinkamomis vietomis. Mokslininkė lygina Mickevičiaus poetinį metrą su Mocarto operomis. Pirmiausia – su poeto mėgstamiausia opera „Don Žuanas“. Taip pat su Karlo Marijos fon Vėberio operomis, pavyzdžiui, „Laisvasis Šaulys“. Rasdama daug panašumų autorė kelią hipotezę apie galimą „Vėlinių“ trečiosios dalies panaudojimą kaip libretą (ar libreto maketą) Mickevičiaus planuotai nacionalinei operai, kuriai muziką turėjo rašyti Frederikas Šopenas. Panašius, nors truputį mažiau išreikštus ritmikos elementus autorė aptinka ir kitose „Vėlinių“ dalyse, taip pat ir „Konrade Valenrode“, „Gražinoje“ (kurių atitinkami itališki ir lietuviški vertimai iš tikro tapo operų libretais).
Ką Adomas Mickevičius norėjo pasakyti „Vėlinėmis“, kokia paslėpta filosofinė ir mistinė informacija slypi poemos koduotuose eilutėse? Pirmasis iš filosofinės, o ne literatūrologinės ar istorinės perspektyvos nagrinėti poeto kūrybą imasi Zbislawas Kepinskis. „Vėlinių“ trečiosios dalies analizei paskyręs didesnę savo studijos dalį, jis išskyrė tris vaizdinius, kuriuose Mickevičius per poeziją atskleidžia savo mistinį pasaulėvaizdį. Šie siužetai – tai Didžioji ir Mažoji improvizacijos ir Ewos regėjimas. Taip pat analizuojamas kunigas Piotras ir išpranašautasis ateinantis žmogus, vardu Keturiasdešimt keturi. Knygoje išryškinamos Hėgelio filosofinės dialektikos idėjos, taip pat Józefo Oleszkiewicziaus (tapusio veikėju pačiose „Vėlinėse“), XVIII amžiaus mistikų, tokių kaip Louis Claude de Saint-Martino, ar mistikos klasikų, tokių kaip Jakobas Böhme, mintys. Autoriaus nuomone, Mickevičiaus kūryboje matyti autentiška teosofija, kuri jau buvo susiformavusi „Vėlinių“ rašymo metu. Taip pat „Vėlinės“ drauge su „Lenkų Tautos ir Lenkų piligrimystės knygomis“ dviem formomis (poezija ir bibline proza) išdėsto tą pačią pasikeičiančio pasaulio pranašystę.
Andrzejus Fabianowskis studijoje „Mickevičius ir žydų pasaulis“ pastebi kabalistinį „Vėlinių“ aspektą. Konradas Didžioje improvizacijoje atlieka kabalistinį magijos aktą bandydamas, išprovokuoti Dievą, pastatydamas Jį į situaciją, kurioje Jo teisinga prigimtis priverstų atlikti stebuklą: perkeisti pasaulį. Konradas tuo aspektu tampa herojumi: jo atliekamas Dievo provokavimas šventvagiškas, bet tikslas šventas. Lygiai taip kunigo Piotro Mažoji improvizacija galėtų būti matoma kaip derybos su Dievu (pagal Abraomo derybų dėl Sodomos ir Gomoros gyventojų pavyzdį). Ewos regėjimas ir jos nuolankumas, už kurį atlyginama Tautų Kristaus vaizdiniu, simbolizuoja trečiąjį būdą įtakoti Dievą, šį kartą jau krikščionišką, priimant jo valią kaip Mergelė Marija (su kuria tapatinama Ewa). Galbūt, retoriškai klausiama, sėkmę nulėmė ne pats perėjimas prie teisingų santykių su Dievu, bet visų būdų Sandora. Didelė Konrado nuodėmė pelnė dar didesnį atleidimą per kančią (tremties į Sibirą vaizdas) ir prisikėlimą.
Svarbiausia ir labiausiai analizuota „Vėlinių“ dalis – pranašystė. Kokia jos reikšmė ir prasmė, bei kas yra tas iš svetimos motinos gimęs žmogus, vardu Keturiasdešimt keturi? Akivaizdi versija, jog poemos rašymo metu pats poetas save laikė pažadėtuoju. Motinos vardas Barbara graikiškai reiškia svetimą, svetimšalę, o vardą Adam hebrajiškas raides pavertus skaičiais galima būtų perskaityti kaip 44. Kitas variantas būtų, kad pranašystė yra nuoroda į Mickevičiaus politinę filosofiją-viziją, išdėstytą „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygoje“, o jos gana nenatūraliai gremėzdiškas pavadinimas tokiu parinktas specialiai, kad atitiktų pranašystę. Originalo kalba „Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego“ turi keturiasdešimt keturias raides. Pranašystės dalis, jog pažadėtasis ateis Viešpaties vardu, kreipė paties Mickevičiaus mintis į galimybę, kad tai buvo pranašystė apie Andrzejų Towianskį. Mickevičių kaip pranašą, šią ir kitas „Vėlinių“ pranašystes nagrinėja Wiktoras Weintraubas monografijoje „Poetas ir pranašas“.
Žemiškesne prasme „Vėlinių“ trečiosios dalies ašys – Didžioji ir Mažoji improvizacijos yra… improvizacijos. Improvizacijos žanras, kuriuo Adomas Mickevičius nuo jaunystės stebino aristokratiškus salonus, palikdavo neišdildomą įspūdį visiems girdėjusiems ir taip pat davė toną kitiems, siekusiems didaus poeto vardo. Mickevičius nors nebuvo šios tradicijos kūrėjas, bet tikrai buvo jos įtvirtintojas. Improvizacijos fenomenui kurti poeziją įkvėpimo akimirką, jos išraiškingo pateikimo menui skirta Annos Opackos studija „Oratorystės pėdsakais“ ir Iwonos Puchalskos monografija „Poetinė improvizacija lenkų kultūroje XIX amžiuje“.
Pagrindinis „Vėlinių“ veikėjas – Gustavas poetas, tapęs Konradu, tautos įkūnytoju, ir galiausiai, po egzorcizmo, kukliu darbininku būsimos išpranašautos tėvynės labui – tai paties Adomo Mickevičiaus savireflekcija. Šios minties vedamas Juliuszas Kleineris 1948 metais parašo didžiulę dviejų tomų Adomo Mickevičiaus biografiją. Pirmasis tomas „Gustavo istorija“ pristato poetą romantiką, antrasis – „Konrado istorija“– tai Mickevičius, parašęs „poezijos laikas praėjo“, tampantis visuomenės veikėju, pranašu žurnalistu, kariuomenės organizatoriumi. Vedama paralelė, jog jis lyg Gustavas mėgino pradžioje veikti poezijoje, tapęs Konradu bandė perdainuoti pačią tikrovę. Ir lygiai taip, kaip jo aprašytas veikėjas turėjo išgyventi tiek viltį, tiek nusivylimą.
„Vėlinės“ yra drama, sukurta būti ne tik skaitoma, bet ir vaidinama. Viso sudėtingo kūrinio atlikimo padalintoje Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje teko laukti daugelį dešimtmečių. Pirmą kartą visos „Vėlinių“ dalys atliktos 1902 metais Krokuvoje. Pastatymo režisierius Adolfas Walewskis, scenografijos autorius Stanisławas Wyspiańskis. Kūrinį pavyko pastatyti tik labai cenzūruotą Austrijos–Vengrijos valdžios – su daugiau negu 2300 pakeitimų autoriniame tekste (vidutiniškai po pakeitimą kas antroje eilutėje). Matant didžiulį Krokuvos publikos susidomėjimą ir baiminantis neramumų, papildomi paskutinės minutės pakeitimai buvo daromi prieš pat premjerą siekiant maksimaliai sumažinti antiokupacinį dramos pobūdį. Kūrinys pasiekė didžiulę sėkmę po 1905 metų revoliucijos cariniam režimui sumažinus cenzūrą ir leidus rodyti spektaklį. Šio „Vėlinių“ spektaklio gastrolės (su nemaža dalimi atkurto originalaus teksto) vyko Rusijos okupuotuose ATR dalyse. Šis spektaklis kaip didžiulis patriotinis renginys 1916 metais buvo publikuotas kaip knyga su tekstu, dekoracijų piešiniais, nurodymais aktoriams. Būtent šio pastatymo pagrindu sumažėjus carinei cenzūrai 1906 metų lapkričio 25 dieną Vilniaus rotušėje pirmą kartą buvo suvaidintos „Vėlinės“. Spektaklį režisavo Józefas Nikodemas Popławskis (1857–1921). Jame kaip spektaklio muzika panaudotos ištraukos iš Stanislovo Moniuškos kantatos „Šmėkla“.
Žlugus ATR okupavusioms imperijoms, po Antrojo pasaulinio karo „Vėlinės“ tapo svarbia kiekvieno save gerbiančio teatro repertuaro dalimi, statyta beveik kiekviename didesniame Lenkijos mieste. Vis tik be abejonės didžiausią atgarsį tarpukaryje paliko Leono Šilerio režisuota simbolistinė „Vėlinių“ interpretacija su Andrzejaus Pronaszkio scenografija. Spektaklis sudarytas iš keturių veiksmų ir dvylikos scenų. Scenovaizdis įrėmintas kryžiais, simbolizuojančiais tuo pačiu metu ir Vilnių, ir Golgotą. Nematomų vaiduoklių ir dvasių interpretacija atskleidžia romantinio mistinio ir realaus pasaulio vienybę. Ji priešpastatoma ankstesnėms interpretacijoms, kurios interpretavo magiškus įvykius lyg įsibraunančius į realų fizinį pasaulį, o ne esančius jo neatsiejama dalimi, kaip paties Mickevičiaus pasaulėvaizdyje. Į vieną spektaklį sujungiami elementai iš visų „Vėlinių“ dalių, plačiai naudojama metaforos įtaiga. Kūrinio premjera įvyko Lvove 1932 metais kovo 18 d., jau po metų Vilniuje, 1934 metais ir Varšuvoje. Spektaklio bulgariška versija 1937 metais taip pat pastatyta Sofijoje. Šio rezonansinio spektaklio scenografija ir istorija publikuota 1970 metais.
Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai praradus laisvę „Vėlinių“ antiokupacinis charakteris vėl tapo ypatingai aktualiu. Tarp pokarinių pastatymų svarbiausias 1967 metais Varšuvoje premjeros sulaukęs Kazimierzo Dejmeko režisuotas spektaklis. Užsakytas Spalio revoliucijos penkiasdešimtmečio progai, kūrinys statytojų buvo sąmoningai uždelstas, kad premjera įvyktų lapkričio 25-ąją, Adomo Mickevičiaus mirties dieną. Planuotas kaip anticarinis, taigi prosovietinis kūrinys, susilaukė kitokios reakcijos – savo atviru patriotizmu ir laisvės troškimu kūrinys žadino nacionalistines emocijas. Spektaklis iš karto pripažintas antirusišku ir antisovietiniu, jo rodymas apribotas, saugumui įsakyta stebėti ir užrašinėti žiūrovų reakcijas. Gomulkos žodžiais, spektaklis buvo „peilis į Lenkijos ir SSRS draugystės nugarą“. Spektaklio pašalinimas sukėlė didžiulį pasipiktinimą – paskutinis pasirodymas virto į mitingą prieš valdžią, ši žinia pasiekė ir Vakarus. Tai buvo pirmasis mitingas, 1968 metais Lenkijoje simboliškai pradėjęs protestų bangą. Tarp reikalavimų skambėjo ir laisvės teatrui, laisvės „Vėlinėms“ lozungai. „Vėlinių“ pastatymų istorijai Mickevičianos fonde skirta Zbigniewo Majchrowskio studija ir daugelio autorių straipsnių rinkinys „Adomo Mickevičiaus Vėlinės“.
Baigiant verta pažymėti, kad vargu ar kada nors pavyks tyrimais atrasti dugną „Vėlinių“ dramos gelmėje, jos tyrimai tęsiasi ir tęsis. O poeto, mistiko ir pranašo žodžiai joje ras atgarsį kiekvienoje laisvės išsiilgusioje širdyje.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys