Tarp Mickevičianos fondo leidinių yra keli knygų leidimai pavadinimu Sinoro Tadeo, už kurių slypi įdomi istorija. Ją norėčiau čia ir papasakoti.
1887 metais Baltstogės miesto akių gydytojas Liudvikas Leizeris Zamenhofas (Ludwik Leyzer Zamenhof) Varšuvoje publikavo pirmajį savo sukurtos esperanto kalbos vadovėlį Lingvo internacia – Antaŭparolo kaj plena lernolibro (Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis) Jo vizijoje esperanto turėjusi tapti universalia tarptautine bendravimo priemone.
Sukurtoji kalba kėlė didelį susidomėjimą visoje Europoje, bet ypatingai – kūrėjo tėvynėje Lenkijoje. Vienas pirmųjų Liudviko Zamenhofo pasekėjų buvo ekscentriškas chemijos inžinierius ir poliglotas Antonis Grabovskis (Antoni Grabowski), dar iki esperanto sukūrimo svajojęs apie universalią kalbą, buvęs Volapük kalbos rėmėju. A. Grabovskis greitai įtikėjo esperanto kalbos ateitimi ir pradėjo ją tobulinti ir skleisti. Nuo 1904 metų jis buvo Varšuvos esperanto draugijos įkūrėjas ir prezidentas, o nuo 1908 metų – Lenkijos esperanto bendrijos prezidentas ir Esperanto kalbos akademijos Gramatikos skyriaus vadovas. Vienu pagrindiniu iššūkiu populiarinant esperanto kalbą poliglotas ir vertėjas matė meniškumo stygių. Būdama puiki priemonė tarptautinei komunikacijai, ši dirbtinė kalba turėjo tapti kai kuo daugiau – kalba, tinkama išreikšti žmogaus emocijų ir dvasinio pasaulio spalvas. Tačiau tai ji galėjo padaryti tik per poeziją. Dar daugiau – kadangi jo ir kitų ankstyvųjų esperantininkų svajose ši kalba turėjo tapti nauja pasaulio žmonių bendravimo forma – atrodė visiškai priderama, kad lenkiškoji literatūra į pasaulį prabils būtent šia kalba.
Jis pradėjo versti literatūros šedevrus į esperanto kalbą. Tarp Adomo Mickevičiaus kūrinių vertimų į esperanto kalbą buvo Ponia Tvardovska bei Trys Budriai. Iš kitų lenkiškai rašiusių poetų versti buvo Ignacas Krasickis (Ignacy Krasicki), Kazimiežas Brodzinskis (Kazimierz Brodziński), Juliušo Slovackio (Juliusz Słowacki), Marijos Konopnickos (Maria Stanisława Konopnicka) ir kitų autorių eilėrasčiai. Be lenkiškos poezijos jis į esperanto kalbą vertė Aleksandrą Puškiną, Johaną Volfgangą fon Gėtę ir kitus pasaulinio garso autorius. Tarp poezijos įtraukta ir liaudies dainų vertimų, tarp kurių galime rasti ir kelias lietuviškas dainas: Snape laike baltą ranką, Kad aŝ buvau jaun’s bernelis bei Kajp jovaras żaliukielis. Visas rinkinys surinktas ir publikuotas drauge su šešiais originaliais vertėjo rašytais eilėraščiais 1913 metais leistame Tautų Parnaste (El Parnaso de Popoloj).
Esperanto poezijos antrojoje dalyje tarp vertimų turėjo būti ir Pono Tado prologas, kurį Antonis Grabovskis 1916 metais pažadėjo Liudvikui Zamenhofui. Susižavėjęs vertimo kokybe ir skambesiu jis paprašė savo bendražygį išverti visą epą, tuo parodant tiek esperanto kalbos poetiškumą ir galimybes, tiek ir atveriant Mickevičiaus šedevrą visam pasauliui. Pono Tado vertimas susilaukė daugybės unikalių iššūkių, pirmiausia – tai rimavimo būdas. Epas parašytas lenkiškuoju aleksandrino ritmu. Kiekviena eilutė turi 13 skiemenų (su cezūra po septintojo: taip, kad septintas ir dvyliktas skiemuo turėtų stiprų kirtį) ir suderintomis eilučių galūnėmis. Esperanto tuo tarpu turi vidutiniškai žymiai ilgesnius žodžius ir beveik neturėdama linksniavimo (tik du linksniai) – daug mažesnes galimybes suderinti galūnes. Vis tik patyręs vertėjas nutarė nepažeisti Mickevičiaus rimavimo būdo ir kūrybingai keisdamas tekstą išlaikė rimavimo būdą pasiekdamas gana įspūdingą rezultatą. Galutinis vertimas liko tik 90 eilučių ilgesnis už originalą.
Dar didesnis iššūkis kilo dėl pačios esperanto kaip sukurtos kalbos prigimties. Tuo metu kai Ponas Tadas buvo verčiamas, ši kalba turėjo apie 2000 unikalių žodžių. Tuo tarpu Pone Tade unikalių žodžių yra 9250. Sukurti naujadarus, užpildyti spragas tikrai trūkstamiems žodžiams – tai viena, bet Mickevičiaus epe problema buvo kiek kitokia. Tai kalba pilna archaizmų ir retų išsireiškimų, kurie patys iš savęs atskleidžia veikėjus, jų santykį su pasauliu, bendravimą, papročius, supratimą. Viena yra sukurti esperanto naujadarą dalykui, kuriam žodžio tiesiog nebuvo, bet ką daryti su tokiu žodžiu kaip „kalba“, kuriam poetas vartoja 72 skirtingus sinonimiškus variantus? Problemai išspręsti prireikė ypatingai lankstaus ir laisvo požiūrio į esperanto normas, nustatytas kūrėjo. Pats A. Grabovskis parodė dalį atlikto vertimo tuo metu jau mirties patale gulėjusiam L. Zamenhofui. Nepaisant kontraversiško ir laisvo kalbos naudojimo kalbos pradininkas palaikė šį vertimo variantą.
Taip tokiu liberaliu manipuliavimu kalba vertėjas įdomiai ir unikaliai išprendė XX amžiaus pradžioje jau aštriu tapusį tautybių klausimą savo išnašose esperanto kalba pabrėždamas du visiškai atskirus lietuvio tipus: „litvano“ – tai yra lietuviai (lenkiškai kalbantys, įvairiakilmiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės bajorai), apie kuriuos rašė ir kokiu buvo pats Adomas Mickevičius, ir „litovo“ – etniniai lietuviai.
Pabaigtas vertimas buvo išleistas 1918 metais prieš pat Lenkijai atgaunant nepriklausomybę. Vertėjas pasirinko epą užbaigti paskutinėmis eilutėmis kaip pirmojoje publikacijoje:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau,
O ką girdėjau — tą į šias knygas sudėjau.“
Epilogas su jo tamsesnėmis gaidomis ir emigracija – temomis, kurios naujajai Lenkijai atgimstant vertėjui atrodė tolimos ir nebeaktualios – buvo praleistas. Šios temos atrodė net disonuojančios su gražia optimizmo kupina epo pabaiga, žadančią naujo gyvenimo viltį, nors tąkart, Napoleono laikais, sudužusią, dabar atrodančią naują ir tvirtą. Esperanto kalba tapo vienuolikta kalba, į kurią išverstas epas, o jei neskaičiuosime tuo metu buvusių tik prozinių vertimų, pvz., vokiečių kalba, į kurią epas išverstas pirmiausia (dar 1836 metais), bet kuri turėjo laukti tikro poetinio vertimo iki pat XX amžiaus. Taip pat vertimas į esperanto kalbą išsiskyrė kaip vienas nedaugelių, kur originalus rimavimo būdas pilnai išlaikytas. Tokių kalbų palyginus nedaug, o ne slavų grupėje (kur tai padaryti daug lengviau) pažymėtini tik esperanto ir žymiai vėliau parašytas lietuviškas vertimai.
Esperantiško Pono Tado istorija nesibaigia išleidimu. 1954 metais Montevidėjuje UNESCO Generalinė Asamblėja esperanto pripažino viena svarbių kalbų tarptautiniams ryšiams plėsti. Tuo metu Lenkijos delegacija, atkreipusi dėmesį į šios svarbios progos artumą Adomo Mickevičiaus mirties šimtmečio jubiliejui 1955 metais, iškėlė idėją perleisti didesniu tiražu tuo metu jau bibliografine retenybe tapusį Poną Tadą esperanto kalba. Šį kartą kietais viršeliais, ant geresnio popieriaus, su jau visiška klasika tapusiomis Mykolo Elvyro Andriolio (Michał Elwiro Andriolli) iliustracijomis, o taip pat nedideliu fragmentu iš pirmame leidime nepublikuoto epilogo, kuris buvo rastas tarp vertėjo rankraščių.
Nors svajonės apie esperanto tapimą pasaulį suvienijusia kalba neišsipildė, tam tikra prasme vertimas įvykdė vieną iš keltų tikslų – platesnio lenkakalbės poezijos sklidimo pasaulyje. Įdomus faktas apie Pono Tado vertimą į esperanto kalbą: 1950 metais pirmasis knygos vertimas į mandarinų kalbą atliktas Sung Jung buvo ne iš originalo kalbos (kurios vertėjas nemokėjo), bet iš anglų ir esperanto kalbų vertimų. Esperanto vertėjas pasirinko būtent dėl žymaus lojalumo rimui, o anglų – dėl lojalumo turiniui. Tuo tarpu eilėraščiai, publikuoti Tautų Parnase, išversti į mandarinų kalbą pirmą kartą vien tik iš jų esperanto versijų.
Devintąjame dešimtmetyje, 1986 metais, perleidus vertimą darkart įvyko Pono Tado esperanto kalba mini Renesansas. Pavyzdžiui, 1988 metais Torūnės jaunimo teatras Studio P pastatė spektaklį esperanto kalba, su kuriuo gastroliavo parodydami jį tiek įvairiuose Lenkijos auditorijose, tiek ir Japonijoje vykusiame esperanto kongrese. Buvo rengti vieši skaitymai esperanto kalba, o 1999 metais sukurtam filmui Ponas Tadas parašyti ir pritaikyti subtitrai esperanto kalba.
Apibendrinant galima teigti, jog Antonijaus Grabovskio nuveiktas darbas praturtino esperanto kalbą daugybe prigijusių naujadarų, rafinuotomis ir lanksčiomis poetinėmis formomis bei atskleidė sukonstruotos kalbos galimybes išreikšti net ir tokį sunkų ir archaizuotą tekstą kaip Ponas Tadas. Kitų šalių A.Mickevičiaus vertėjams buvo parodytas pavyzdys, kaip tikrai pasistengus galima įveikti net ir sunkias lingvistines problemas.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.