Mickevičianos fondo ankstyvoji lietuviškųjų leidinių dalis atspindi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykusią polemiką dėl poeto statuso naujai besikristalizuojančiame tautiniame literatūros kanone. Straipsnyje kviečiu per ankstyviausius fonde saugomus lietuviškus Adomo Mickevičiaus kūrinius pažinti sunkią ir dažnai problematišką poeto palikimo santykį su naujai atgimusia šįkart jau lietuviakalbe Tėvyne.
Anksčiau rašiusiems autoriams Mickevičius buvo įkvėpimo šaltinis ir neginčijamas autoritetas. Pirmasis Adomo Mickevičiaus eilių vertėjas – Simonas Daukantas „Būde Senovės Lietuvių“ vertęs ir komentavęs Živilę, tegu ir nežinojęs ją esant Mickevičiaus kūriniu. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ sunkiai įsivaizduojamas be Mickevičiaus gamtos scenų, aprašytų „Pone Tade“. Taigi iš kur atsirado polemika ir kontraversija? Atsakymą rastume ne tiek pačiame Mickevičiuje, bet greičiau jo statuso ir reputacijos augime lenkų kultūroje. Iš genialiausio poeto Adomas Mickevičius po mirties greitai tampa būsimosios Lenkijos pranašu ir tautiniu šventuoju. Atitinkamai jo tapatinimas su Lietuva augančioje lietuviakalbėje šviesuomenėje palaipsniui nyko. Iš didžiausio lietuvių poeto Mickevičius tapo „lenkų poetu, bet mūsų tautiečiu“. Kompromiso tarp dabar jau sunkiai suderinamų poeto tapatybių bandė ieškoti dar 1883 metais J.Basanavičius savo straipsnyje „Aušroje“, tačiau vis labiau aiškėjo jog tai nėra taip lengva. Prie to prisidėjo ir beveik 50 metų tarpas tarp publikuotų poeto vertimų, susidaręs dėl griežto draudimo platinti poeto kūrybą, įvertintą kaip anticarinę. Būtinybė skaityti Mickevičių originalo kalba taipogi tolino poetą nuo naujosios inteligentijos.
Aštriu tašku tarp lenkų (taip pat ir lenkakalbių lietuvių) ir naujųjų „litvomanų“ tapo Mickevičiaus palaikų perlaidojimas Vavelyje 1890 metais. Naujajai lietuviškai kalbančiai inteligentijai iškilo klausimas: ar gali būti tas pats žmogus lietuvių poetu ir būsimosios Unijinės Lenkijos vedliu ir pranašu? „Varpas“, komentuodamas lenkų inteligentų kalbas šlovinančias buvusią ir būsimą uniją, teigė, kad Adomas Mickevičius „eina prieš dabartinius tautos interesus, todėl turėtų būti vertinamas priešiškai“. „Varpo“ redakcijos nuomone, priešiškai turėtų būti vertinama ne jo poezija, vis dar pripažįstama kaip patriotinė ir prolietuviška, bet būtent jo asmenybė.
Lietuviška spauda iš pradžių pakankamai nekritiškai priėmė Mickevičiaus – vedlio portretą – tokį stiprų XIX amžiaus pabaigos lenkakalbėje visuomenėje, nepasiūlydama alternatyvos. Geru pavyzdžiu laikomas ir 1898 m. minimas jo šimto metų gimimo jubiliejus. Proginiuose renginiuose, o ir lenkakalbėje spaudoje Mickevičius buvo aukštinamas kaip amžinos daugiatautės unijos simbolis. Kovojant prieš uniją tapo neįmanoma pasilikti unijos vedlio poezijos, nepaisant jos turinio. Todėl demonstratyviai atsisakyta dalyvauti šventės renginiuose ir minėjimuose, atsisakyta prisidėti prie Vilniaus lenkakalbės (ne tik lenkakalbės, bet ir baltarusiakalbės) visuomenės dalies pastangų gauti leidimą paminklo statyboms. „Varpo“ laikraštis tokioje dvasioje griežtai atmeta idėją rinkti pinigus jubiliejaus pažymėjimui teigdamas, kad „A. Mickevičius tai lenkų poetas.“
Galime vadinti jį poetu užsieniečiu dėl estetinio pasitenkinimo ar pamokančių moralinių pavyzdžių. Seniausias lietuviškas Mickevičianos fondo leidinys „Lietuviszkas sziupinis: isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams lietuviams pataisitas“ išleistas 1891 metais per patį Adomo Mickevičiaus atitolinimo nuo tautinės Lietuvos kultūros įkarštį. Nedidelėje knygutėje Mickevičiaus poezijos vertimai pateikiami drauge su Vladislovo Sirokomlės ir Michailo Lermontovo, rusų poeto, nesusijusio su Lietuva ar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradicija, eilėmis. Vertėjas pratarmėje (o ir pavadinime) pabrėžia visų trijų verstų poetų svetimumą, bet skatina juos skaityti vardan liaudies švietimo ir saviedukacijos, nes būtina pažinti Pasaulio literatūrą.
Mickevičių kaip svetimą traktavo ir 1902 metais parašytoje pirmojoje lietuviškoje jo biografinėje apybraižoje „Adomas Mickevyčia (1798–1855): jo gyvenimas, raštai ir darbai“. Ją istorikas Augustinas Janulaitis (A.J. Daubaro slapyvardžiu dėl spaudos draudimo) išleido Plimute, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Aprašant poeto gyvenimą, o aprašytas jis pakankamai profesionaliai, ne tendencingai daug kur sekant jau nusistovėjusius ir klasika tapusius poeto biografus lenkus, į akis krenta pabrėžtinas atsargumas, netapatinti jo su dabarties lietuvių kultūra ir aplinkybėmis. Netgi atvirkščiai, A.Janulaitis pabrėžia laikų pasikeitimą ir, kad „dabar persimainė laikai, prasidėjo lietuvių krutėjimas, atsirado naujos pažiuros…“. Taigi to, ką Mickevičius suprato kaip lietuvišką patriotizmą tokiu laikyti negalima. O poetą istorikas, remdamasis kalbos argumentu, teigia tik vadinusiu save lietuviu.
Vis tik atsisakyti Adomo Mickevičiaus poezijos pasirodė per didėlė kaina užgimstančiai Lietuvos kultūrai. Viena jį (ir su juo susijusius unijinius idealus) kritikuoti, vadinti svetimu ar nutautėjusiu, bet visai kas kita būtų jo neskaityti ir apie jį nerašyti. Tam net ir didžiausi jo kritikai nebuvo pasirengę. Juk jie visi, nedera pamiršti, užaugo su Mickevičiaus poezija ir kaip ne vienas pripažino iš jos mokėsi Tėvynės meilės. Teko ieškoti išeities, kompromiso. Tokiu tapo idėja, kad tai ne Mickevičius – Lenkijos vedlys, bet iš tikro jis yra pavogta lietuvių kultūros brangenybė. 1906 metais Maironis apgailestavo, kad platindamas Tėvynės meilę Mickevičius neatskyrė jos nuo lenkybės. Jeigu Mickevičius buvo kultūrinio imperializmo auka, kaip manė Maironis, „teisingai“ atrinkus, išvertus ar net vietomis pakeitus Mickevičiaus kūrybą būtų galima atkurti tą jo tikrąją nesužalotą lietuvišką sielą. Renkantis tarp selektyvaus redagavimo arba atsisakymo XIX ir XX amžių sandūroje palengva, lėtai, bet nugalėjo redagavimas.
Pirmasis dalykas „atlietuvinant“ poetą buvo verstinų Mickevičiaus kūrinių pasirinkimas. Tai turėjo būti poezija tinkama tautos švietimui, o būtent kūriniai, aukštinantys viduramžių lietuvių papročius ir istoriją. Tuo, o ne abstrakčia poetine verte motyvuotas jau ir pirmas neoficialus dar Daukanto atliktas Živilės vertimas, tapęs pirmuoju Mickevičiaus vertimu į bet kurią kalbą. Vardan tokio tikslo galima ignoruoti populiaresnius, bet mažiau „lietuviškus“ kūrinius. Viena tokios atrankos pasekmė – susiformavusi tradicija jungti „Vėlinių“ antrąją dalį ir „Gražiną“. Mūsų fonde tokios tradicijos pradžią simbolizuoja Jono Žiliaus versti „Diedai ir Gražina“ išleisti 1899 m. Plimute. Pratarmėje vertėjas pateisina kūrinių parinkimą teigdamas, kad išvertė „broliams ant paskaitymo“ ir jog vertęs būtent antrąją Vėlinių dalį, kaip romantizuotą aprašymą mūsų senoviško tikėjimo, kai tuo tarpu kitos poemos dalys „bent dabartiniame laike, neturėtų dėl mus didės vertės“. Poezijos kaip meno absoliuti subordinacija tautinės savimonės ugdymui – vienas svarbiausių laikotarpio poezijos vertimų bruožas. Naujasis lietuviškesnis Adomas Mickevičius turėjo tapti Lietuvai tuo, kuo senasis unijinis Adam Mickiewicz buvo Lenkijai – vedliu, mokančiu mylėti Tėvynę.
Daugiau ar mažiau sutarus, Adomą Mickevičių išvalius nuo lenkiškumo, jam tampant vienu iš Lietuvos vedlių liko klausimas, o į kokią Lietuvą poetas veda? Ar užtenka išmokyti lietuvius mylėti Tėvynės istoriją, o gal poeto laisvės idealai taip pat galėtų būti panaudoti tautos ugdymui? Vincas Kudirka ir kiti kairesni Lietuvos inteligentai į šiuos klausimus atsakė taip. Itin įdomus „Vėlinių“ trečiosios dalies fragmentų vertimas, pasirodęs 1900 m. Tilžėje. Vertime ignoruotos fantastinės scenos, taip pat ir žymiausios poemos vietos – Didžioji ir Mažoji improvizacijos – visą dėmesį sutelkiant į carinės Rusijos žiaurumą parodančias scenas. Pasirinktos, bet irgi ne visai pilnos, pirmoji, septintoji ir aštuntoji scenos, parodančios kalinamus ir kankinamus Lietuvos patriotus. Visiškai utilitarūs pasirinkimo kriterijai atvirai įvardinti ir lietuviškoje spaudoje teigiamai įvertinti. Vertimo tikslas buvo Mickevičiumi parodyti režimo brutalumą, paskatinti tautiečius jam priešintis.
Sulietuvintas Adomas Mickevičius, dabar jau Lietuvos vedlys, galėjo vėl tapti ir poetu, kurio kūrybą dera vertinti ne tik kaip edukacinę priemonę, bet ir kaip tikrą poeziją vardan poezijos. Atgimstančioje Lietuvoje ši pozicija nors ir liko truputi marginalinė, vis tik turėjo savo pasekėjų, tarp jų itin nusipelnęs didelis poeto gerbėjas (save laikęs šiokiu tokiu lietuviškesniu Mickevičiaus įpėdiniu) Motiejus Gustaitis. 1909 metais jis pirmasis į lietuvių kalbą išvertė ir drauge su lenkišku originalu publikavo „Krymo Sonetus“. Kitaip negu anksčiau minėtų vertimų pratarmėse čia skaitome pasigėrėjimo ir sentimentalumo pilną panegiriką sonetų grožiui ir harmonijai, kurie patys savaime verti būti skaitomais, kaip ir kiti didieji Pasaulio literatūros kūriniai. Vertimai parašyti labai stilizuota sunkia ir nelabai natūraliai skambančia lietuvių kalba, mėginta perteikti Mickevičiaus romantišką estetiką. Mickevičiaus kūrybą M. Gustaitis tyrė ir moksliškai 1903 metais Friburge apgintoje disertacijoje „Adomo Mickevičiaus Krymo sonetai: Literatiški studijai“. Jos lietuviškas vertimas dalimis publikuotas „Draugijoje“ ir „Vaivorykštėje“ 1908–1914 metais.
Friburgo universitete Adomo Mickevičiaus tema disertaciją apgynė lietuvis mokslininkas Pranas Augustaitis. Jo 1911 metų disertacijos „Lietuviški elementai ankstyvjame lenkų romantizme“ lietuviškas vertimas „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“ saugomas Mickevičianos fonde. Adomas Mickevičius lenkiško romantizmo kūrėjas traktuojamas, kaip vienas pagrindinių kanalų, per kuriuos į jį pateko Lietuvybės elementai. Jos istorija įkvėpusi istorinius kūrinius , tokius kaip „Gražina“ ar „Konradas Valenrodas“. Mitai ir padavimai atsispindėję „Baladėse ir Romansuose“. Tačiau autorius šios įtakos neabsoliutina teisingai įžvelgdamas „Živilėje“ kopijuotą senųjų Lenkijos kronikų stilių, „Gražinoje“ T.Tasso ir Homero įtakas, „Konrade Valenrode“ Baironui būdingą stilistiką. O „Vėlinių“ antrosios dalies ritualuose atpažįsta daug Baltarusijos valstiečiams būdingų papročių, kurie labai supinti su poetine fantazija ir Mickevičiaus skaityta literatūra.
Svarbiais metais Adomo Mickevičiaus adoptacija Lietuvos istorijoje tapo 1924 metai. Tuokart jau du vertėjai – Konstantinas Šakenis ir Antanas Valaitis – nepriklausomai išvertė ir išleido didžiausią Adomo Mickevičiaus šedevrą „Poną Tadą“. Pratarmėje A. Valaitis trumpai papasakoja poeto biografiją, aprašo jo kūrybą, pabrėždamas lietuviškus elementus, vadina jį Lietuvos-Lenkijos patriotu. „Poną Tadą“, kuris parašytas kita kalba ir „ataustas“ lietuviškai lenkišku patriotizmu, įvardija kaip svarbų kūrinį, nes jame aprašytas Lietuvos gyvenimas ir gamta, atsispindi Lietuvos meilė. Abu vertimai vos išėję kritikuoti, kaip nepakankamai poetiški, skurdesnės kalbos ir neatitinkantys originalo rimavimo.
Apibendrinant ankstyvieji Adomo Mickevičiaus vertimai dažniausiai tarnavo ideologiniams ir edukaciniams tikslams. Tuo tarpu tikrų poetiškų vertimų Lietuvai teko laukti gerokai vėlyvesniais laikais. Kitame ciklo, skirto Mickevičianos fono leidiniams, straipsnyje susipažinsime su moksline ir pagalbine literatūra, paskirta didžiausiam poeto kūriniui „Ponui Tadui“.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys