Žymiausias Adomo Mickevičiaus kūrinys „Ponas Tadas“ nuo pat savo išleidimo buvo prieštaringai vertinamas. Kritikams trukdė jo subtilus komiškumas, peraugantis vietomis į kandumą. Po pralaimėjusio sukilimo ne vietoje atrodė epo nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tikro už Tėvynę kenčiančio herojaus kaip Gustavas-Konradas ar Konradas Valenrodas stoka. Visomis prasmėmis knyga buvo visiškai ne tokia, kokios tikėjosi emigrantų bendruomenė Paryžiuje ar okupuotose Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmą kartą Mickevičiui poema tapo visiškai komercine nesėkme. Pirmojo tiražo dalis neišparduota, egzemplioriai turėjo būti vėliau inkorporuojami į rinktinius raštus, kad būtų galima juos parduoti bent taip. Bet ir tada buvo žmonių, kurie, kaip antrasis Lenkijos vedlys Juliušas Slovackis, suprato poemos paslėptą genialumą, gilesnes ir labiau paslėptas prasmes nei paviršinis „kiauliškumas“. Į šių „Pono Tado“ paslėptų prasmių paieškų pasaulį per Mickevičianos fonde saugomas knygas kviečiu pasinerti ir jus.
Seniausia Mickevičianos fonde saugoma „Pono Tado“ komentarų knyga yra Henryk‘o Biegeleisen‘o (1855-1934) studija „Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“: estetinė ir literatūros studija“, išleista 1884 m. Varšuvoje. Darbas platus, smulkmeniškas, analizuojantis tekstą ir jo ypatybes per estetinę prizmę. Ieškoma kilnaus gyvenimo pavyzdžių, parodomas rimavimo stilius, jo sąryšiai su homerišku hegzametru, Bairono, kitų poetų kūryba. Daug pastangų dedama atskleidžiant kintantį poemos kompozicijos planą. Adomas Mickevičius nepradėjo rašyti „Pono Tado“ kaip epo, bet kaip nuotaikingą meilės dramą senųjų papročių fone („Kaimo eilėraštį“, kaip Mickevičius rašė laiškuose). Biegeleisen‘as studijoje tiksliai parodo kaip palaipsniui „epiškumas“ atsiranda ir vystosi. „Ponas Tadas“ iškyla iš Mickevičiaus jam pačiam nežinant ir neplanuojant, stilius kinta nesekdamas vieno pavyzdžio, bet galiausiai susijungia vieningame kūrinyje, kuris skirtingai nuo tipiškų epų tampa tokiu natūraliu, be jokio patoso, netgi atvirkščiai – su humoru. Dėmesio skiriama ir Lietuvos klausimui. Autorius teigia, kad „Pono Tado“ Lietuva skirtinga negu „Gražinos“, „Konrado Valenrodo“ ar net „Vėlinių“ Lietuva. „Pone Tade“ ji tikresnė, tarytum geras pavyzdys, sugėdinantis Lenkiją, o pirmiausia, be abejo, Lenkijos emigraciją Paryžiuje, kurios politinėmis rietenomis Adomas Mickevičius buvo nusivylęs. Poemoje Lietuva su visais ją sudarančiais elementais – dvareliais, žydo smukle, miškais, apgriuvusiomis pilimis – yra tikroji romantinė „Pono Tado“ veikėja.
„Ponas Tadas“ yra epas. Šis dabar mažai ginčytinas teiginys plika akimi pažvelgus atgal toli gražu nėra akivaizdus. Savo varijuojančia forma poema savyje atspindi daugelį žanrų, o daugelis veikėjų, tarp jų ir titulinis, neturi epikai būdingo herojiškumo. Taigi, kaip išgryninti ir išmokti pastebėti tikrąją poemos formą, tą, į kurią visa natūrali ir Adomo Mickevičiaus neplanuota kūrybos evoliucija galiausiai atveda. Šiam klausimui 1955 metais išleistą studiją paskiria žymus lenkų literatūrologas, Adomo Mickevičiaus, Juliušo Slovackio ekspertas Kazimierz‘as Wyka. Autoriui „Ponas Tadas“ yra ne paprastas epas, bet romantinės dvasios pergalė prieš klasikinį epą. Tuo pačiu metu iškelianti romantinį romaną (pats Mickevičius laiškuose lygino tada dar rašomą „Poną Tadą“ su Valterio Skoto romanais) į epo lygmenį, o epui suteikianti romano gyvumą. Šių žanrų sintezė ir parodo tikrąją poemos formą.
Koks būtent epas yra „Ponas Tadas“, kas buvo jo įkvėpimo šaltiniai, koks jo santykis su epikos etalonu – Homero kūryba, savo studijoje, skirtoje poeto 200 metų jubiliejui, nagrinėja Alicja Stępniewska. Išsami mokslinė analizė parodo Adomo Mickevičiaus ir Homero kūrybos stilistinį panašumą, taip pat poeto naudojamus klasikinius homerinius tropus, tokius kaip Robako tikrojo identiteto palaipsnis atskleidimas, įkvėptas Odisėjos. O pagrindinė atleidimo tema, išsakyta per susitaikymą tarp Gervazo ir Jackaus Soplicos, autorės nuomone, atitinka pagrindinę Iliados temą: Achilo susitaikymą su Priamu ir su savo paties degančiu pykčiu, o tai leidžia atrasti truputėlį ramybės, net ir mirties kaina. „Ponas Tadas“ atitinka Homero poetikos taisyklę, kai veiksmas vienu metu vyksta keliose plotmėse – svarbaus istorinio įvykio realybėje ir metafizinėje nematomoje erdvėje. Istoriniu įvykiu tampa Napoleono invazija į Rusiją, o metafizinė plotmė – susitaikymas ir Robako atgaila. Autorė taip pat nagrinėja „Pono Tado“ ir Hegelio filosofijos ryšius, kurių atrandama nemažai, nepaisant to, kad pats Mickevičius buvo gerokai nusivylęs savo apsilankymais keliose jo paskaitose keliaudamas po vokiškąsias valstybes.
Metafizinė „Pono Tado“ pusė pristatoma didžiulėje ir išsamioje 2019 m. pasirodžiusioje, „Naujų knygų“ apdovanojimą pelniusioje Jan‘o Tomkowski‘o knygoje „Ponas Tadas. Metafizinė poema“. Knyga sudaryta iš 18 nepriklausomų vienas nuo kito straipsnių, kurių kiekvienas vertina poemą per atskirą idėją. Kraujas, karas, meilė, išdavystė, būtis tik kelios iš jų. Autorius atranda stebėtinai nuoseklią Adomo Mickevičiaus kūrybos filosofiją, kurioje fizinėje poemos plotmėje vykstantys iš pirmo žvilgsnio mažareikšmiai įvykiai yra pilnai subordinuoti. Tam naudojama ganėtinai įdomi metodika naudojantis daugiausia egzistencialistine filosofija (nepaisant to, kad Adomas Mickevičius rašė poemą daug metų prieš jai atsirandant). Autorius atskleidžia tų taisyklių kilmę per įvairius kontekstus, kuriuos Adomas Mickevičius naudoja. Atskleidžiama galimybė skaityti „Poną Tadą“ pasitelkiant netikėtus, bet, kaip autorius parodo, aktualius kūrinius, pavyzdžiui, Švento Jono Apokalipsę. Paaiškinama vyraujanti predestinacija ir kodėl Mickevičius jautė, kad neturi laisvos valios kurti „Poną Tadą“ taip, kaip jis planavo. Visiškai atmetama ilgai vyravusi idėja apie poemos lengvumą ar paviršutiniškumą. Sekant metafiziniais dėsniais, net tokios smulkmenos kaip Zosės auskarai tampa simboliais. Lygiai taip oponuojama ir Česlovo Milošo impresionistiniam ar Zdzisław‘o Kępiński‘o hermeneutiniam poemos supratimui. J. Tomkowski‘s leidžia pamatyti „Poną Tadą“ kitoje šviesoje ir šviežiomis akimis. Perskaičius pavyksta aiškiau suprasti, kaip nutiko, kad, nepaisant paties A. Mickevičiaus pastangų sukurti savo Geotės Hermano ir Dorotėjos versiją, „Ponas Tadas“ tapo sunkiu ir tamsiu kūriniu, pilnu fatalizmo ir tragedijos, tikra egzistencine drama, paslėpta tarp komiškų eilučių.
Visiškai kitokia „Pono Tado“ kilmės versija išdėstyta istorijos mėgėjo Janusz‘o Michał‘o Różański‘o knygoje, klausiančioje provokuojančio klausimo: ar Lenkijos nacionalinis epas ne plagiatas? Autorius atkreipia dėmesį į stilistinius ir prasmės ryšius tarp Lenkijos nacionalinio epo ir Kristijono Donelaičio „Metų“. Adomas Mickevičius iš tiesų buvo skaitęs „Metų“ vokišką Liudviko Rėzos vertimą ir labai palankiai įvertino kūrinį. J. M. Różański‘s eina toliau. Jis mato „Pone Tade“ esančius aplinkos, gyvenimo būdo, gamtos papročių aprašymus, tiesiogiai įkvėptus „Metų“, o ne paties Adomo Mickevičiaus vaikystės. Teigiama, kad poetui Donelaičio aprašyta būrų kasdiena buvusi pavyzdžiu to idealizuoto senojo gyvenimo, į kurį būtų verta sugrįžti ir kuris tikresnis negu tas jau pagadintas pasaulis po padalijimų, kurį jaunystėje matęs pats poetas. Autoriui būdingi labai provokuojantys, drąsūs teiginiai, tegu ir dažniausiai nelabai kuo nors pagrįsti. Vis tik „Metų“ ir „Pono Tado“ sugretinimas, net ir nepriimant autoriaus radikalių išvadų, lieka įdomus ir netikėtas ekskursas.
Jokio Adomo Mickevičius kūrinio tyrimų aptarimas nebūtų pilnas nepaminėjus tikriausiai žymiausio XX a. pirmos pusės tyrėjo ir biografo Stanisław‘o Pigoń‘o (1885-1968). Jo „Pono Tado“ tyrinėjimus mūsų fonde reprezentuoja „Įvadas į „Poną Tadą“. Tai ne tiek mokslinė, kiek nedidelė, populiariajai visuomenei skirta knygutė, išleista tuoj po profesoriaus mirties. Vis tik daug didesnis jo indėlis į „Pono Tado“ tyrimus yra gausūs aiškinamieji istoriniai ir filologiniai komentarai, padedantys aiškiau suprasti poemos realijas, kuriuos jis rašė kūrinio leidimams ir kurie 1934 metais išėjo kaip monumentali kūrinio studija.
Fonde saugomas panašaus pagalbinio turinio ir nedidelės apimties Jan‘o Brudnicki‘o „Vadovas po „Poną Tadą“, glaustai paaiškinantis poemos kontekstą. Taip pat turime 1999 m. išleistą daug modernesnį, didelio formato ir gausiai iliustruotą rašytojos ir scenaristės Katarzyn‘os Leżeńsk‘os vadovą „Kas yra kas „Pone Tade“, kuriame autorė pagal abėcėlę lengvu stiliumi pristato poemos veikėjus ir joje minimus istorinius asmenis. Paminėtinas ir tais pačiais (1999) metais išleistas „Mokyklinis vadovas po „Poną Tadą“ su Mareko Piechotos komentarais. Knyga susideda iš teksto, kone kiekviename puslapyje perskirto aiškinamosiomis pastraipomis (paaiškinimai išsamūs, nors ir stokojantys unikalesnių įžvalgų).
Mickevičianos fonde taip pat yra mokslinės literatūros, skirtos nagrinėti „Poną Tadą“ atskirais aspektais; vienas tokių – teisinis. Adomas Mickevičius, augęs teisininko šeimoje, nuo pat gyvenimo pradžios, o taip pat ir studijų metu turėjo glaudų ryšį su Lietuvos Statutu ir bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisine tradicija. Maria Teresa Lizisowa, savo monografijoje tiria „Pono Tado“ juridinį aspektą: kiek realistiška yra byla – kūrinio variklis, kokios teisinės sąvokos naudojamos ir kokiame kontekste, bet svarbiausias klausimas, į kurį atsako autorė – kokia yra Mickevičiaus asmeninė LDK teisės interpretacija (kaip ji sutampa ar prieštarauja tam, ką poetas laiko teisingumu). Į šiuos klausimus mokslininkė atsako taip: poetas nuolatos ir nuosekliai naudojasi juridine terminologija sakralizuodamas Lietuvos Statutą. A. Mickevičius lojalus ir nuoseklus Statuto formoms, bet ne jo turiniui. Jis visiškai sąmoningai įdeda naujas prasmes į juridinį žodyną, suteikdamas LDK teisei pavidalą, artimesnį jo idealams. Adomo Mickevičiaus ir Lietuvos Statuto santykiui skirta platesnė istorikės Marios Zarębinos studija „Poetas tarp teisininkų“. Autorė išnagrinėja poeto teisinės kalbos naudojimą, pateikdama studijoje 500 teisinių terminų, naudotų „Pone Tade“ (net 2000 kartų), žodynėlį. Mokslininkė aiškiai ir tiksliai nurodo prasmes, kuriomis jie buvo vardijami teisinėje praktikoje, ir kokiame kontekste jie pasirodo „Pone Tade“. Problema iškyla tuomet, kada šios prasmės nesutampa, o tokių atvejų yra nemažai. Vėlgi išryškinama, kad poetas, dažnai naudodamas teisines formas, jų turinį traktuoja labai laisvai.
„Pono Tado“ puotų aprašymai ne vienam skaitytojui sukelia apetitą. Lenkų žurnalistė ir kulinarė Hanna Szymanderska 1999 metais išleido receptų knygą, įkvėpta Soplicų linksmybių, kurioje pateikiami XIX amžiaus ir ankstesni bajoriškos virtuvės receptai su gausiomis iliustracijomis ir citatomis iš „Pono Tado“ ir kitų grožinių ir ne tik grožinių šio laikotarpio kūrinių.
Tarp gausių lenkiškų mokslinių veikalų skirtų „Ponui Tadui“ tikrai verta paminėti vieną storiausių ir gausiausiai iliustruotų fondo knygų trikalbį (lietuvišką, lenkišką ir anglišką) Tarptautinės konferencijos katalogą „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“. Įvadą į katalogą sudaro vienuolika straipsniais tapusių konferencijos pranešimų, tiriančių Adomo Mickevičiaus gyvenimą, jo tapatybę ir recepciją Lietuvoje ir, žinoma, pagrindinio parodos herojaus „Pono Tado“ rankraščio likimą.
„Pono Tado“ rankraščio istorijai paskirta Teresos Winek monografija. Autorė išsamiai ir detaliai atseka „Pono Tado“ rankraščių likimą, per juos parodo kaip smarkiai kito poemos planas, išskiria gausius smulkius skirtumus tarp 1834 ir 1844 metų poemos leidimų, taip pat jau po poeto mirties redaktorių savavališkus poemos teksto keitimus, remiantis poeto atmestomis rankraščių dalimis (tuo ypač pasižymėjo liūdnai pagarsėjęs 1858 metų cenzūruotas Varšuvos leidimas, taip pat saugomas Mickevičianos fonde).
Apibendrinant, Mickevičianos fondas yra turtingas „Pono Tado“ tyrimais, taip pat ir ypatingai moderniais: jie apima tiek pagalbinius leidinius skaitant kūrinį, tiek jo atsiradimo ir kompozicijos istorijas tiriančius darbus, pritaikytus tiek mėgėjui, tiek specialistui.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys