Adomas Mickevičius – pirmasis Lenkijos ir Lietuvos romantikas prieš 200 metų (1822 m.) „Baladėmis ir romansais“ pradėjęs naują literatūros epochą. Tačiau ir prieš tai, ir po to Adomas Mickevičius buvo apsuptas poezijos ir poetų. Nuo tėvo, citavusio Jano Kochanovskio eiles, ir klasiokų per pamokas ir ne tik rašiusių poeziją iki kitų didžių poetų, su kuriais jį vėliau suves likimas, Mickevičius gyveno epochoje, persunktoje poezijos labiau negu galėtume įsivaizduoti šiais laikais. Šiame straipsnyje per Mickevičianos fonde saugomus leidinius pamėginsime trumpai atskleisti Adomo Mickevičiaus santykį su jo poetais amžininkais.
Adomas Mickevičius augo dar klasicistinėje Apšvietos epochoje su jos logiška, kiek didaktine struktūruota poezija. Tokius kūrinius jis ir jo aplinka rašė vaikystėje ir jaunystėje (tipiškiausi to pavyzdžiai Voltero perdirbiniai ir vertimai „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“, „Ponia Anelė“). Tuo pačiu palaipsniui iš Vakarų atėjo naujos romantinės išraiškos formos, stojusios tiek prieš klasicistinį formalizmą, tiek perdėtą sentimentalizmą. Pasak Stefano Kawyno redaguotos „Romantikų ir klasikų kovos“, Mickevičiaus ir jo bendraamžiai toli gražu ne iš karto pasirinko romantikos pusę. Idėja veikti (taip pat ir rašyti poeziją) Tėvynės labui neblogai tilpo ir Apšvietos epochos idėjose: galimybėje pagerinti mokymą, užsiimti savišvieta ne tik dvasine, bet ir praktine prasme. Plačiai tiek per epochos kontekstą, tiek ir per Jungo archetipus ankstyvąją Adomo Mickevičiaus kūrybą nagrinėjusi Vita Gaigalaitė monografijoje „Adomo Mickevičiaus jaunystės kūryba“ pabrėžia palaipsnį perėjimą nuo klasicizmo prie romantikos. Perėjimas, buvęs ne tik individualus procesas, bet kartu gimęs per literatūrines diskusijas, vienas kito poezijos skaitymą, komentavimą ir recenzavimą Filomatų draugijoje.
Tarp Filomatų paminėtina Mickevičiaus bičiulio Tomaszo Zano kūryba, kurioje matyti labai panaši evoliucija kaip ir Adomo Mickevičiaus poezijoje – paženklinta ironijos ir heroizmo mišinio, kuriame patriotinis heroizmas paima viršų. Jo elegijos, trioletai ir herojinė komedija „Tabokinės mirtis“ savyje įkūnija daug elementų, kuriuos vėliau bus galima užtikti ir „Pone Tade“ ar „Vėlinių“ trečiojoje dalyje. Zano patriotinė laikysena įamžinama „Vėlinėse“, taip pat palankus jo kūrybos vertinimas Mickevičiaus slavų literatūros paskaitose ne tik meninės ir poetinės vertės požiūriu lėmė jam bent jau XIX amžiuje garbingą vietą tarp Lenkijos autorių.
Ištremtas į Rusiją Maskvoje Adomas Mickevičius patenka į liberaliai nusiteikusių, dekabristams vienaip ar kitaip simpatizavusių menininkų salonų ratą. Tada užsimezga jo ilgametė draugystė–priešiškumas su Aleksandru Puškinu. Jaunuoliai nuo pat pradžių turėjo daug bendro: abiejų romantinė kūryba iškėlusi nacionalinę istoriją kaip įkvėpimo šaltinį, abu represuoti carinės valdžios už dalyvavimą slaptose organizacijose, abu Kryme sužavėti orientalizmo, netgi abu giliai vertino vienas kito kūrinius. Todėl nenuostabu, kad draugystė užsimezgė greitai. Vis tik biografiniai panašumai ir abipusė kultūrinė pagarba maskavo fundamentalų skirtumą tarp romantinių šių poetų vizijų. Jaunojo Puškino troškimo reformuoti Rusijos imperiją į geresnį politinį kūną ir Mickevičiaus svajonės apie laisvą Abiejų Tautų Respubliką perkeistame laisvesniame pasaulyje. Šių dviejų vizijų nesuderinamumą simbolizuoja įspūdinga neakivaizdinė polemika, išreikšta abiejų autorių poezijoje. 
Mickevičius „Vėlinėse“ eilėraštyje „Maskviečiams draugams“ kritikuoja Rusijos liberalų neveiklumą ir nesugebėjimą prisijungti prie bendro, kaip jis matė, laisvės reikalo. Atsakydamas į tai, o taip pat į Petro Pirmojo paminklo atvaizdavimą išreiškiant ironišką ir kritišką požiūrį į Sankt Peterburgą, jo įkūrėją ir Rusijos imperiją apskritai, Puškinas 1833 metais rašo savo poemą „Bronzinis raitelis“, kuriame vietomis imituodamas „Vėlinių“ stilių rašo atsakymą, pristatantį idealizuotą Peterburgo įkūrimo vaizdą ir vargšo bepročio Eugenijaus menkumą prieš galingojo caro skulptūrą, kurią jis mėgina bergždžiai prakeikti. Mickevičiui 1834 m. Puškinas taip pat dedikuos eilėraštį „Jis gyveno tarp mūsų“, kuriame apgailestauja, kad buvęs draugas dabar tapęs neapykantą spjaudančiu priešu. Po Puškino mirties Mickevičius „Le globe“ žurnale rašydamas pagarbos pilną nekrologą nepaisant visko vadina jį savo draugu. Puškino vieta slavų literatūroje ir genialumas pabrėžiamas Slavų Literatūros paskaitose.
Pastebėtina, kad akcentas tarp priešiškumo ir tarpusavio pagarbos poetų santykius tiriančioje literatūroje labai priklauso nuo politinių aplinkybių rašant straipsnį ar knygą. XIX amžiuje ryšys su Puškinu buvo savotiška poeto rekomendacija rusiškiems vertimams. Tarpukariu akcentuotos fundamentaliai skirtingos laisvės sampratos. Tuo tarpu sovietmečiu jų konflikto esmines dalis mėginama nutylėti labiausiai akcentuojant abiejų poetų revoliucinį anticarinį pobūdį. Teisingai buvo pabrėžta ir tai, kad paties Puškino kūryba (įskaitant „Bronzinį raitelį“) buvo cenzūruota: tekstai redaguoti mėginant priartinti juos prie oficialios carinės ideologijos. Perestroikos eroje ir ypač po komunizmo žlugimo abiejų poetų lyginamosios studijos pasiekė piką. Daugiausia čia pasižymėjo Lietuvoje gimęs rusų literatūrologas Dmitrijus Ivanickis, kurio studijų kulminacija – monumentali monografija „Puškinas ir Mickevičius“, išėjusi 2003 metais. Lenkijoje tuo tarpu Puškino ir Mickevičiaus asmeninių ir kūrybinių santykių klausimui buvo skirtos konferencijos ir straipsnių rinkiniai. Puškinas dažnai figūruoja Mickevičiaus komplikuotus santykius su Rusija ir jos visuomene tiriančiose studijose. Unikaliu muzikiniu rakursu poetų sąsajas tiria Igorio Belzos monografija.
Žymiausias iki šių dienų lenkiškoje popkultūroje gyvuojantis Adomo Mickevičiaus santykis su kitu poetu yra jo konfliktas su Juliušu Slovackiu. Konfliktas įamžintas visur, pradedant anekdotais ir baigiant šiuolaikinėmis interneto priemonėmis. Jį pradėjo (tikriausiai ne visai sąmoningai) Mickevičius, pavaizduodamas 1824 m. tragiškai žaibo nutrenktą Slovackio patėvį Augustą Bekiu (August Ludwik Becu) kaip tėvynės išdaviką, kurį tokia mirtimi nubaudė Dievas. Kaltinimas buvo niekuo nepragrįstas, nes daktaras Bekiu buvo žmogus apolitiškas, savo dėmesį daugiausia sutelkęs į mokslinį darbą ir vakcinacijos skatinimą. 
Dar didesniu įžeidimu Slovackiui buvo Mickevičiaus abejingumas jo poezijai, kurią jis įvardinęs kaip „gražią bažnyčią, kurioje negyvena Dievas“. Konflikto kulminacija buvo legenda tapusi poezijos improvizacijų dvikova 1840 metų brolių Januškevičių Kalėdų baliuje. Slovackio įmantri ir išdailinta poezija priešpastatoma po ilgo laiko pakilusio kurti poeziją Mickevičiaus sukrečiančiai, chaotiškai ir mistinei improvizacijai. Po to poetai laikinai susitaiko tapdami broliais Tovianskio sektoje. Slovackio ankstyvas pasitraukimas iš sektos sukėlė Mickevičiaus įtūžį ir paliko didžius poetus priešais iki pat galo. Skirtingai nei konflikte su Puškinu, viena iš didžiausių konflikto tvarumo priežasčių buvo nesėkmingas Slovackio mėginimas pelnyti Mickevičiaus pagarbą ir pripažinimą, kai tuo tarpu vyresnysis poetas nuolatos ignoravo jo kūrybą (beveik neminėdamas jo slavų literatūros paskaitose), atmetė jos labiau kosmopolitinį charakterį ir sunkiai prieinamą Slovackio stilistiką. Dalis Slovackio kūrybos – tai tiesioginė Mickevičiaus idėjų kritika, geriausi pavyzdžiai: Kordiano Mont Blanco monologas bei tiesioginė polemika/parodija Didžiosios improvizacijos iš „Vėlinių“, demonstruojanti alternatyvų Konradui romantinį herojų. Dramoje „Beniovskis“, Slovackio atsake į „Poną Tadą“, autorius mėgina sukurti romantinį senosios Lenkijos vaizdą, kuris būtų atsietas nuo Mickevičiaus lietuviškumo. Mickevičius tuo tarpu nepolemizuoja, nepripažįsta ir ignoruoja jaunesniojo autoriaus pastangas veltis į literatūrinę diskusiją.
Asmeninis, poetinis, politinis ir ideologinis konfliktas tarp poetų pagrįstai figūruoja jų abiejų biografijose. Jų paralelėms skirtas monumentalus ir klasikinis Zygmunto Wasilewskio veikalas „Mickevičius ir Slovackis“. Taip pat Marios Ciesla-Korytowskos monografija „Apie Mickevičių ir Slovackį“, Magdalenos Saganiak monografija, tirianti vėlyvąjį konflikto etapą, susitaikymą ir fundamentalų susipykimą iš naujo.
Mažiau dramatiški ir ilgą laiką menkai tyrinėti Adomo Mickevičiaus ir Zygmunto Krasinskio santykiai. Poetai giliai gerbė vienas kitą: Krasinskis, būdamas turtingu grafu, paslapčia padėdavo skurstančiai Mickevičiaus šeimai, o šis palankiai atsiliepdavo apie jaunesnio poeto kūrybą, taip pat ir savo slavų literatūros paskaitose. Tarpusavyje poetai palaikė pakankamai šiltus santykius, vis tik jų kūrybinės, filosofinės ir politinės vizijos buvo kardinaliai skirtingos, dėl jų jie dažnai polemizavo. Pagrindinė nesutarimų ašis buvo Rusijos klausimas. Mickevičius laikė rusų tautą miegančia ir pavergta nuo mongolų užkariavimo laikų. Individualiai kilnūs ir geri rusai (pavyzdys būtų Rykovas iš „Pono Tado“) vergiškai vykdo amoralios valdžios valią. Jis buvo įkvėptas Rusijos liberalų dekabristų, kuriuos gerai pažino tremtyje Maskvoje ir Peterburge, ir radikalių revoliucionierių, tokių kaip Bakuninas, su kuriais aktyviai bendradarbiavo „La Tribune des peuples“ redakcijoje. Manė, kad po revoliucijos nuvertus caro valdžią arba po tos valdžios atsivertimo į doros kelią (kaip jis rašė kontroversiškajame Tovianskio sektos laiške carui Nikolajui I) rusai galėtų išdidžiai stovėti su kitomis išlaisvintomis Europos tautomis. Tuo tarpu Krasinskis laikė Rusiją Europos revoliucijos lopšiu, o carus – didžiausiais iš revoliucionierių, tai yra dieviškosios tvarkos griovėjais. Savo dramoje „Nedieviškoji Komedija“ (kurią Mickevičius paskaitose vadino didžiausiu slavų teatro pasiekimu) vaizduoja pasaulinę revoliuciją su klasių kova prieš visa, kas yra pasaulio tvarka. Tokioje kovoje, poeto nuomone, gimsta ne laisvė, bet dar galingesnis caras „pilietis dievas“ kaip įvardinamas pagrindinis dramos antagonistas revoliucijos lyderis Pankracas, kurio valdžia nebeturi ribų.
Ateities psalmėse Krasinskis perspėja Lenkiją neasocijuoti savęs su revoliucinėmis jėgomis, aprašo jų pavojų. Charakteringa, kad kūrinys parašytas prieš pat Galicijos sukilimą, kuriame valstiečiai palaikė Austrijos valdžią prieš sukilusius lenkus bajorus. Kitas konflikto taškas – žydų klausimas. Mickevičius, būdamas filosemitu, kritikavo radikaliai antižydiškas Krasinskio pažiūras (jis laikė žydus būsimos pasaulinės revoliucijos vedliais). Tuo tarpu Mickevičius iškelia žydus kaip potencialų patriotizmo pavyzdį lietuviams ir lenkams (Jankelis „Pone Tade“, žydų legionai Krymo karo metu).
Poetų konfliktas pasižymėjo aršia polemika, kartais – ir nebendravimu, bet jie niekada nenustojo žavėtis vienas kito talentu, kurį, nepaisant ideologinių nesutarimų, besąlygiškai vertino. Pagrindinis Krasinskio ir Mickevičiaus santykių tyrinėtojas Jerzys Fiecko savo monografijoje „Krasinskis prieš Mickevičių“ tiria jų abiejų filosofinių politinių ir ypač teologinių minčių sankirtas labai plačiais pjūviais. Abiejų poetų problematišką santykį su krikščionybe ir katalikų bažnyčia tyrė Ewa Hoffmann-Piotrowska monografijoje „Šventos Avantiūros“ įrodydama, kad abiejų poetų gana drastiškai skirtinga teologija skatino konstruktyvų dialogą, vysčiusį abiejų pažiūras, tegu ir į priešingas puses.
Apibendrinant, Adomo Mickevičiaus santykiai su kitais žymiais laikmečio poetais, jų nesutarimai tarnavo kaip įkvėpimas kitiems poetams, kuriantiems savo meninius atsakymus Mickevičiaus idėjoms. Idėjos formavo bazę, su kuria polemizavo kiti: Puškinas, Slovackis, Krasinskis. Mickevičius gebėjo atskirti ideologinius ir meninius dėmenis giliai vertindamas savo ideologiškai tolimesnius oponentus Krasinskį ir Puškiną.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys