1843 metais laiške Adomui Mickevičiui Žorž Sand (George Sand) prašė poeto leisti dar kartą paskaityti jo dramą Baro konfederatai. Ragino jį neleisti kūriniui trūnyti tarp poeto užrašų ir pagaliau publikuoti jau prieš 7 metus rašytą kūrinį. Raginimams Mickevičius ir vėl liko kurčias. Dvi nebaigtos dramos – Baro konfederatai ir Jokūbas Jasinskis – buvo rašomos prancūziškai ir skirtos prancūzų teatrams. Tokiu būdu Adomas Mickevičius, tada ką tik sukūręs šeimą ir išgyvenantis itin didelius finansinius sunkumus po komerciškai visiškai nesėkmingo Pono Tado išleidimo, siekė užsitikrinti bent kiek stabilesnes pajamas. Poeto draugės rašytojos Žorž Sand ir Mari d‘Agu (Marie d’Agoult) tapo nebaigtų kūrinių recenzentėmis ir advokatėmis tarp prancūzų teatrų. Problema, su kuria buvo susidurta, kilo ne tiek iš pačios poezijos ar kalbos. Kurti prancūziškai Adomui Mickevičiui nei iš tolo nebuvo naujiena – tremties Rusijoje metu Mickevičius demonstravo aukšto lygio talentą eiliuoti ir improvizuoti prancūziškai. Tuo salonuose buvo net pagarsėjęs. Būta kūrybos ir rašytos šia kalba, nors ir proza, pavyzdžiui, poetui gyvam nepublikuotas satyrinis dialogas Koks skirtumas tarp filosofo ir poeto meilės (Quelle difference y-a-t-il entre l’amour d’un philosophe et d’un poète) arba fragmentas fiktyvių memuarų Medaus savaitė šauktiniui (Semaine de miel d’un conscri). Problema buvo poetui iš esmės būdingas nesceniškumas. Savybė, dėl kurios lygiai taip pat kritikuotos Vėlinės.
Lygiai kaip Vėlinėms, dramoms būdingos ilgos stacionarios scenos, beveik be veiksmo, bet su gilia introspekcija – Mickevičiaus dramos šiuo aspektu iš tiesų artimesnės operai ar modernistiniam teatrui negu XIX amžiaus pirmos pusės Paryžiaus scenai. Nors tokios prieigos modernumas buvo atpažintas, bet nepriimtas jokio režisieriaus. Mickevičiaus – po kiek laiko tapusio dėstytoju (iš pradžių Lozanoje, vėliau Paryžiuje), taigi įgavusio stabilias (nors kuklias) pajamas – dramos buvo jo numestos kaip nereikalingos ir nepavykusios.
Mickevičius nebuvo unikalus šiuo aspektu – lordo Bairono gyvenimo metu Paryžiuje tebuvo pastatyta vienintelė jo drama Marino Faliero, Venecijos dožas. Ir net po to ketvirtajame dešimtmetyje, net Manfredas buvo išleistas tik po labai didelių modifikacijų ir pakeitimų.
Dramų fragmentai ir liko tarp užrašų iki buvo prikelti naujam gyvenimui Adomo Mickevičiaus sūnaus, biografo ir leidėjo Vladislovo, kuris 1867 metais publikavo mažyčiame leidime Adomo Mickevičiaus lenkiškos dramos (Drames polonais d’Adam Mickiewicz). Šiam leidiniui (kurio vienas iš pirmo leidimo egzempliorių saugomas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje) ir daugelio metų misijai surinkti ir atkurti šias pamirštas dramas ir skirtas šis straipsnis.
Knyga pradedama ilgu Vladislovo Mickevičiaus įvadu, jame trumpai dramos stiliumi pristatoma Lenkijos istorija. Drama – ne tik epochinės reikšmės įvykiai, pergalės ir pralaimėjimai, bet ir kaip asmeninė drama – kiekvienos šeimos, kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Jei kitos tautos (savaime aišku, kad turima galvoje prancūzų tauta) gali pasislėpti nuo istorijos namų gyvenime ar išgyventi ją kaip straipsnį laikraštyje, tai Padalinimuose gyvenančiam Adomo Mickevičiaus gimtam kraštui tokio varianto nėra likę. Istorija kaip ir drama, pasak Mickevičiaus sūnaus, yra dvasios vergų ir dvasios laisvųjų kova ir santykis. Čionai lenkai, esantys fizinėje priespaudoje, bet dvasinėje laisvėje, ne tik mėgina išlikti, bet paradoksaliai tuo pat metu ištraukti ir savo pavergėjus parodant jiems kitą kelią. Įvado autorius akcentuoja tą istoriją kaip naminę dramą primindamas ištremtuosius ir represuotuosius ne taip seniai numalšintame 1863 metų sukilime bei smulkmeniškas kultūrines represijas tiek po sukilimo, tiek ir prieš jį karinio Lenkijos karalystės valdymo metu (1832-1856 metais; pagal vietininką Ivaną Paskevičių vadinamus Paskevičiaus naktimi). Ir kur apie šią egzistencinę dramą galima išgirsti, kur jinai gali atspindėti? Teatre. Menas yra jėga sukoncentruoti nenupasakojamą į jaučiamą. Įvade V. Mickevičius taip pat akcentuoja natūralų ryšį tarp Prancūzijos (kaip laisvės jėgos simbolio pasaulyje) ir Lenkijos, nupasakodamas pastarojo amžiaus kontaktus, pabrėždamas, kad toks ryšys žymiai natūralesnis negu įprastesni prancūziškam teatrui ryšiai su Vokietija ar Anglija. Toliau pristatomi pagrindiniai šaltiniai, iš kurių A. Mickevičius sėmėsi įkvėpimo: tai ir publikuoti laiškai, ir veikėjais tapusių istorinių asmenybių memuarai.
Antroji knygos dalis – laiškų, kalbančių apie dramas, publikacijos. Tai susirašinėjimas su Žorž Sand ir Alfredas de Vinji (Alfred de Vigny). Laiškų publikacijos yra iš dviejų segmentų. Pirmasis – tai paties Adomo Mickevičiaus susirašinėjimas dramų temomis, antrasis – tai Vladislovo susirašinėjimas su Žorž Sand, Voicechu Gžymala (Wojciech Grzymała), Felisjenu Malefi (Félicien Mallefille), Mari D‘Agu renkant jų prisiminimus apie bendradarbiavimą su Adomu Mickevičiumi šiomis temomis.
Trečioji dalis – išlikę pačių dramų teksto fragmentai. Pasirinkti dramos Baro konfederatai veiksmo vietą paskatino tai, kad potencialiai auditorijai – prancūzų teatrų lankytojams – šis karas vienas labiausiai pažįstamų Lietuvos-Lenkijos istorijos epizodų. Prancūzija rėmė konfederaciją (daugiausia finansiškai); joje asmeniškai dalyvavo tada dar jaunas karininkas, o vėliau vienas didžiausių revoliucinių karų generolų Šarlis Fransua Demurje (Charles François Dumouriez). Jo pergalė 1792 metais Valmy mūšyje išgelbėjo tada tik gimstančią Prancūzijos respubliką. Dar svarbiau yra tai, kad konfederacija aprašyta Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) esė Pasvarstymuose apie Lenkijos valdžią (Considérations sur le gouvernement de Pologne). Kontekstas leido dramoje įterpti daug prancūzų veikėjų bei scenas su jų karių broliškomis kovomis drauge su konfederatais. Žinoma, faktas, kad auditorija truputėlį pažįsta siužeto kontekstą, vedė prie kito klausimo, kurio Mickevičius negalėjo apeiti. Kiek pataikauti auditorijoje įsišaknijusiems stereotipams apie Lenkiją kaip nužudytą tarpusavio nesutarimų, korupcijos, nesantaikos ir trumparegiškų intrigų, labiau negu užsienio valstybių? Poetas nebėga nuo anarchijos problemos, ją priima ir įveiklina. Drama pilna anarchijos ir tragedija, panašiai kaip Pono Tado segmentuose, kyla iš jos ir dar labiau sustiprina efektą. Baro konfederatai – tai istorija apie tautą, kuri nustebusi pastebi save kovojančią vieningai anksčiau negu geba pati įsisamoninti kodėl. Paradoksas tobulai nusakomas į herojiško prancūzų karininko de Choisy lūpas įdėta fraze: „Kiekvienas iš jūsų (lenkų E.B.) yra milžinas […] bet visi kartu jūs tik nykštukas.“ [1] Galbūt iš stichijos ir anarchijos, iš skirtingų likimų ir motyvų galėtų gimti bendrumas, aukštesnis ir tyresnis, galbūt panašūs savo prigimtimi į tą atsiradusi šalia Jaceko Soplicos kūno Pone Tade. Galbūt, jei drama būtų baigta…..
Daug trumpesniuose išlikusiuose Jokūbo Jasinskio fragmentuose daugiausia dėmesio koncentruojama į pagrindinį personažą – jis atjauninamas vienuolika metų – tapdamas dvidešimt dviejų metų tipiškai išbalusiu lieknu romantiniu herojumi. Pačios dramos veiksmo tik trys scenos. Bet jose nuo pat pavadinimo paantraštės (Dvi Lenkijos) kuriama ryški ir tvirta priešprieša: tarp archaiškos senaisiais papročiais besivadovaujančios izoliuotos bei savotiškos ir (iš kitos pusės) modernios tautos, kurią reprezentuoja iš pirmo žvilgsnio svetima, iš užsienio ateinanti apšvietos filosofija su įstatymu ir protu, stovinčiais aukščiau nei papročiai ir įpročiai. Jų susidūrimas, konfliktas ir, galiausiai, sintezė turėjo būti nebaigtosios dramos ašimi.
Jau publikuotos dramos pradėjo susilaukti kritikų dėmesio. Prancūzų akademikas teatro kritikas Žiulis Klaret (Jules Arsène Arnaud Claretie, 1840-1913) apie Baro konfederatus sakys: tai Šekspyro masto drama, drįstanti paaukoti meilės siužeto liniją vardan aukštesnių idealų – tokių kaip nacionalinė kova už išsigelbėjimą. Dramos savybės rašymo laiku susilaukusios didžiausios kritikos – tokios kaip koncentravimasis į veikėjo vidinius išgyvenimus ir jų išsami charakterizacija – po dešimtmečių gavo aukščiausių komplimentų. Nedaug laiko po publikacijos buvo sulaukta ir premjera. Dramaturgas Tomašas Olizarovskis (Tomasz August Olizarowski) išvertė Baro konfederatus į lenkų kalbą ir drama pastatyta Krokuvoje 1872 sausio 1 dieną.
[1] Oui, chacun de vous est un géant, je le sais; mais, pris ensemble, vous ne faites qu’un nain
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.