XIX a. pradžioje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Napoleono karų, gūdžioje Rusijos imperijoje keliolika metų spindėjo mažas laisvės žiburėlis – Vilniaus universitetas. Švietimo kuratoriaus caro Aleksandro I jaunystės draugo Adomo Jurgio Čartoriskio globoje studentai galėjo burtis, tobulintis, svajoti apie kitokį, laisvesnį pasaulį. Svajoti patiems, gimusiems jau po padalijimų, grįžti į laisvės dienas, tebeegzistavusias senų knygų puslapiuose, klausytose pasakose, tėvų ir senelių išsaugotuose dvarų bei seimelių bajoriškuose papročiuose. Tie trumpi svajų apie laisvę metai davė kraštui nuostabiausią kartą poetų, mąstytojų, mokslininkų, kūrėjų ir visuomenės veikėjų. Šios kartos branduolys būrėsi į slaptas organizacijas ir draugijas, kur, išlaikydami šiokį tokį nuotolį nuo slegiančios nelaisvės, galėtų kurti ir puoselėti ateities vizijas.
1817 m. spalio 1 d. įkuriama Filomatų draugija. Įkvėpimo semtasi iš tuo metu ypač populiarių masonų ložių, taip pat anksčiau universitete veikusių grynai mokslinius tikslus kėlusių studentų draugijų, tokių kaip Fizikos ir matematikos draugija bei Moralinių mokslų draugija. Filomatai turėjo suderinti šias dvi puses: vienodai siekti asmeninio, mokslinio ir kūrybinio savo narių tobulėjimo bei visuomeninio gėrio ir pažangos. Draugija nebuvo didelė, pradžioje ją sudarė tik 9 nariai, vėliau palaipsniui skaičius išaugo iki 19. Nariai skirstyti į tikruosius narius ir narius-korespondentus. Pagrindinė veikla – kas mėnesį vykstantys posėdžiai, kuriuose skaitomi narių parengti referatai (moksliniai straipsniai, autorinė poezija, vertimai iš kitų kalbų), recenzijos, diskutuojama. Vėliau draugija padalyta į du skyrius – Literatūros ir moralinių mokslų bei Fizikos, matematikos ir medicinos. Vis tik, nepaisant skyrių, draugija liko vieninga, apsisprendimas dalyvauti viename ar kitame skyriuje daugiausiai priklausė nuo asmens interesų.
Augant represijoms universitete Filomatų draugija 1821 m. spalio 15 d. nustojo egzistuoti formaliai ir pasitraukė į pogrindį. Jos nariai (tuo metu jau daugiausia alumnai) toliau koordinavo veiksmus ir organizavo universitete veikusių dukterinių studentų draugijų veiklą. Tai Bičiulių sąjunga (vėliau persivadinusi Filadelfistais), Spindulingųjų, Filaretų draugijos. Įprastai tokios organizacijos buvo daug didesnės, pritraukdavusios didelius būrius studentų.
1823 m. gegužės 3 d. ant Vilniaus gimnazijoje kabėjusios lentos užrašytas Konstitucijos metines primenantis šūkis, kelios provokacijos, studentų ir kareivių susirėmimai didino carinės valdžios baimę, kad Vilniuje plėsis slaptų organizacijų įtaka. Pradėti tyrimai su tardymais ir kalinimais atskleidė Filomatų draugijos įtaką. Po teismo dauguma jos narių buvo nubausti tremtimi, kai kurie ir įkalinti. Vienu ypu laisva mintis Vilniaus universitete buvo užgniaužta, tas pats po kelerių metų (1832 m.) nutiko ir pačiam Universitetui. Jaunieji filomatai buvo ilgam (nemaža dalis ir visam laikui) išvaryti iš Tėvynės, pasmerkti laimės ir šlovės ieškoti svetimose žemėse.
Šiame straipsnyje aptarsime tris Mickevičianos fonde saugomus tos pačios serijos Biblioteka Narodowa leidžiamos Nacionalinio Osolinskių instituto knygas – šaltinių publikacijas, skirtas filomatų palikimui. Visos trys yra ne pilnos publikacijos, bet rinkiniai, kurių sudėtis ir dokumentų atrankos kriterijai verti dėmesio.
Filomatų literatūrinis ir epistoliarinis palikimas, išsaugotas daugiausia Anupro Petruškevičiaus ir jo palikuonių dėka, publikavimui buvo ruošiamas vos Lenkijai atgavus nepriklausomybę. Dokumentų rinkinys buvo publikuotas 1924 metais Aleksandro Luckio (Aleksander Łucki) surinktame leidinyje Filomatų draugija (Towarzystwo Filomatów). Leidinys pradedamas plačiu 80 puslapių įvadiniu straipsniu, kuriame pristatoma draugija, jos organizacija, veikla ir nariai, bei jų likimai po teismo. Daug dėmesio skiriama ir dukterinėms organizacijoms jų veiklos koordinacijai ir visuomeninei veiklai tarp studentų. Įvade taip pat yra patogiai į temas suskirstyta bibliiografija. Pačiame leidinyje dokumentai išdėstyti chronologiškai, pradedant 1817 metų Draugijos nuostatais ir baigiant 1824 metų spalio 22 dieną rašytu Adomo Mickevičiaus eilėraščiu. Dauguma publikuotų dokumentų vis dėlto yra laiškai. Baigus universitetą filomatų kontaktai daugiausia vyko susirašinėjimo būdu, bet knyga neapsiriboja narių tarpusavio susirašinėjimu. Čia rasime ir jų susirašinėjimą su šeimos nariais, pvz., Tomašo Zano (Tomasz Zan) laišką broliui, Adomo Mickevičiaus ir Tomašo Zano laiškus Marilei. Gana gausu dokumentų, skirtų istorinių įvykių, vykstančių aplink Filomatų draugiją, kontekstui. Tai ir senatoriaus Novosilcevo raportas Didžiajam Kunigaikščiui Konstantinui ir Kunigaikščio Čartoriskio susirašinėjimas su universiteto rektoriumi. Leidinys, disponuodamas tuo metu žinomu gana ribotu dokumentų kiekiu, siekia maksimaliai pristatyti Filomatų draugiją, drauge tapdamas iš tiesų įvairių dokumentų kompiliacija. Pasirinktas griežtai chronologinis modelis lemia, kad poezijos veikalai persipina su laiškais ir įstatais, o tai kiek apsunkina naudojimosi galimybes. Čia nepadeda ir rodyklės stoka. Šie minusai, o taip pat ir vis augantis naujai atrastų dokumentų kiekis kėlė aiškų poreikį geresnei draugijos dokumentų publikacijai.
Ja tampa Alinos Vitkovskos (Alina Witkowska) parengtas Filomatų raštų rinkinys (Wybór pism filomatów: Konspiracje studenckie w Wilnie, 1817-1823) išleistas 1959 metais, toje pačioje serijoje kaip antrasis pataisytas pirmojo rinkinio leidimas. Nepaisant išorinių panašumų, šiame leidinyje pamatysime kai kuriuos rimtus pagerinimus, pirmiausia tai žymiai išsamesnis ir dar didesnis mokslinis įvadas, kuriame sudarytoja pristato Filomatų draugiją, šįkart dar didesnį dėmesį skirdama jų konspiraciniam aspektui. Filomatai pristatomi kaip savotiška utopinė respublika. Čia sutiksime daug laikmečiui būdingų klišių, socialinės klasės patirties tarp filomatų akcentavimo ir utopinių įidėjų įtakos vertinimo. Dalis straipsnio skirta ir klausimui, ar filomatai buvo nuteisti nekaltai, ar jų utopinė respublika iš tiesų kėlė grėsmę cariniam režimui. Autorė laikosi pozicijos, kad bent jau tyliai carinė valdžia turėjo pripažinti savo klaidą ir nesugebėjimą rasti tikros revoliucinės organizacijos; tą rodo ir gana menkos bausmės, skirtos nuteistiems Draugijos nariams.
Knyga naudoja identišką struktūrą kaip ir pirmasis leidimas – taigi ilgą įvadinį straipsnį seka taip pat atitinkamai padidinta ir išplėsta tematinė bibliografija. Dokumentai irgi daugiausi pateikiami chronologiniu principu. Tik paskutiniame laiko etape kiek daugiau tematinio skirstymo. Vis tik dokumentų atranka griežtesnė: pavyzdžiui, smarkiai sumažėja (nors visai ir nedingsta) asmeninio pobūdžio filomatų laiškų. Jų vietą užimą didesnis kiekis programinių dokumentų, ypatingai susijusių su kitų draugijų koordinavimu ir pačiu procesu. Tardymo ir teismo medžiaga taipogi užima svarbią vietą. Čia pirmą kartą publikuoti Teodoro Lozinskio (Teodor Łoziński) liudijimų protokolai. Vengiama ankstesniame leidime gana gausių poetinių veikalų ir eilėraščių, pateikiamas tik jų sąrašas pagrindžiant (visiškai pagrįstai), kad jie jau daug kartų publikuoti įvairiuose rinkiniuose. Tokie pasirinkimai leido fiziškai tik labai nežymiai didesniame leidinyje pateikti labai didelį naujų dokumentų kiekį.
Dokumentai publikuoti su gausiomis išnašomis, padedančiomis orientuotis kontekste. Jose pristatomi minimi asmenys ar ne visiems aiškios nuorodos. Knyga pabaigiama priedais, kuriuose pateikiami aptartų slaptų organizacijų narių sąrašai (išsamesni negu pirmame leidime) ir sąrašas darbų, pristatytų recenzavimui organizacijose (ne tik Filomatuose).
Jeigu pirmasis leidimas koncentravosi į universalumą, antrasis – į socialinę ir politinę veiklą, tai trečiasis 1999 metais Zbignievo Sudolskio (Zbigniew Sudolski) surinkta Filomatų korespondencija (Korespondencja filomatów) yra dedikuotas filomatų susirašinėjimui įvairiomis temomis tarpusavyje bei su jiems artimais žmonėmis (susirašinėjimas su Marile taip pat yra paliktas). Leidimo struktūra labai panaši į anksčiau aptartų leidinių: pradžioje ilgas įvadinis straipsnis, kuriame pristatoma ne tik draugijos istorija bet ir narių asmeniniai gyvenimai, temos, dominuojančios laiškuose: meilė, pramogos, nuotykiai, buitis, sveikata, poezija. Po įvadinio straipsnio seka vėlgi papildyta tematinė bibliografija. Pats knygos turinys yra 156 laiškai, kurių chronologija yra nuo 1815 metų rugsėjo 6 iki 1841 metų liepos 26 dienos. Tokia plati chronologija, toli pralenkianti draugijos susikūrimą, teismo procesą ir nuosprendžius, skirta parodyti pačią draugiją platesniame kontekste. Atskleidžiamas filomatų gyvenimas, savotiška kertinė jo dalis, užmegzti ryšiai ir išgyvenimai, kurie paženklino juos visam gyvenimui ne tik asmeniškai, bet ir bendrai. Seni ryšiai laiškų pagalba metams bėgant buvo išlaikyti. Kaip ir antrame leidime, čia laiškai praturtinti gausiomis kontekstą aiškinančiomis išnašomis. Knygos gale dvi rodyklės: laiškų rašytojų ir jų adresatų, bei visų minimų asmenų.
Apibendrinant galima teigti, kad trys tos pačios serijos Filomatų dokumentų leidimai puikiai rodo palaipsniui besikeičiančią dokumentų publikavimo filosofiją. Nuo XX amžiaus pradžios publikacijų, kurių tikslas buvo tiesiog paskelbti kiek įmanoma didesnį fiziškai sunkiai prieinamų tyrėjams dokumentų paketą, palaipsnis keitimasis į labiau holistinį atrankos metodą siekiant, kad atrinkti dokumentai sukurtų didesnį ir ryškesnį konkrečios temos vaizdą. Prie to, be abejo, smarkiai prisidėjo tiek masiniai dokumentų komplektų leidimai, tiek jau vėlesniais laikais prasidėjęs skaitmeninimas. Problema tapo ne tiek dokumentų nepasiekiamumas, kiek poreikis suvaldytį jų kiekį.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys.