„Vardas yra ženklas, o ženklas vertas bet kokios kainos“ kadaise rašė Romos poetas Plautijus. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka, turinti poeto vardą, priima jį kaip savo identiteto bei savigarbos ženklą ir tarp savo atminties fondų dailioje angelais papuoštoje skaitykloje saugo Mickevičianos kolekciją. Ją šiame straipsnių cikle norėtume ir pristatyti. Pirmajame ciklo straipsnelyje pristatysime kolekcijoje saugomus pirmuosius Adomo Mickevičiaus kūrybos leidimus jų originalo kalbomis.
Seniausias pirmasis leidimas yra 1828 metais Sankt Peterburge pirmą kartą pasirodęs „Konradas Valenrodas“. Maištingų, patriotinių idėjų kupina romantinė drama užmaskuota kaip istorinis kūrinys apie senovės lietuvių kovas su kryžiuočiais. Gimęs antrosios poeto viešnagės Sankt Peterbuge metu (1827 gruodį–1828 metų vasarį) dėl savo akivaizdžiai subversiško ir maištingo turinio jis turėjo nedaug šansų būti legaliai publikuotas Rusijoje. Tuo labiau, jog tai kūrinys autoriaus, nuteisto už anticarinę veiklą ir tuo metu vis dar formaliai esančio tremtiniu. Vis tik Adomas Mickevičius nutaria pabandyti. Išleistii padėjo pažintys. Pirmiausiai irgi iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusio Peterburgo žurnalisto, leidėjo ir autoriaus, o mums svarbiausia – Carinės Rusijos slaptosios policijos agento – Tadeušo Bulgarino (Tadeusz Krzysztof Bułharyn, 1789–1859) protekcija ir palankaus cenzoriaus užsitikrinimas. Tokiu žmogumi tapo A. Mickevičiaus bičiulio filomato Francišeko Malevskio svainis poetas, vertėjas ir lenkiškosios literatūros Peterburge populiarintojas Bazilijus Anastasievičius (Bazyli Anastasiewicz, 1775–1845). Tokiu būdu leidimas publikuoti greitai buvo išduotas 1827 metų gruodžio 9 dieną. Tačiau tai dar negarantavo sėkmės. Dramos spausdinimas tapo lenktynėmis su laiku, nes apie bepasirodantį kūrinį informuotas senatorius Nikolajus Novosilcevas (tas pats, kurio Vilniaus universiteto slaptų draugijų tyrimai privedė prie Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų kalinimo ir tremties) apskundė jį. Mickevičius, nebūdamas tikras, ar leidimas spausdinti nebus atšauktas, nutarė bent jau nedideliu tiražu publikuoti knygą pats. Mažas – vos 500 egzempliorių – tiražas buvo išspausdintas Karolio Krajaus spaustuvėje ir iš karto išparduotas. Savo laiškuose Mickevičius gyrė spaustuvę dėl kainos kokybės ir galimybių greitai parduoti tiražą. Dramos tekstas buvo papuoštas Vincento Smakovskio (Wincenty Smokowski, 1797–1876) iliustracijomis.
Mažas šios knygos tiražas negalėjo patenkinti paklausos ir jau 1829 metais Peterburge buvo išspausdintas Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys. Šiuo leidimu, esančiu mūsų bibliotekos fonduose, taip pat galime pasidžiaugti. Tai paskutinis veikalas, kurį Mickevičius išleido gyvendamas Rusijoje. Pagrindinė rinkinio dalis yra antrą kartą publikuojamas „Konradas Valenrodas“, perspausdinta „Gražina“ bei kiti anksčiau publikuoti poeto darbai. Rinkinio įvado vietoje pirmą kartą publikuota Mickevičiaus esė – pamfletas „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus“, kurioje autorius aršiai kritikuoja Varšuvos salonų kultūrinę stagnaciją, atsilikimą ir atitrūkimą nuo kultūrinių realijų. Šias kritiškas mintis poetas vėliau įamžins „Vėlinių“ trečios dalies Varšuvos salono scenoje. Mėginant gauti cenzūros leidimą spausdinimui neišvengta kompromisų, tarp kurių liūdnai pagarsėjusi autoriaus prakalba prieš „Konradą Valenrodą“. Prakalboje autorius taria nuolankiausią pagiriamąjį žodį Rusijos valdomų tautų tėvui imperatoriui Nikolajui I, ne tik leidžiančiam, bet ir globojančiam kūrybą, skatinančiam savo pavaldinius domėtis istorija. Būtent neva tik istorijos įkvėptas A. Mickevičius rašo apie tamsesnę erą – viduramžius. Taip pat cenzūrai neįtikusi baladė apie „Tris Budrius“ rinkinyje pakeista Mickevičiaus Goethe eilėraščio vertimu. Knygos pradžioje yra nedidukas įrašas, perspėjantis, jog poetas teisis su jo kūrinius be leidimo perspausdinančiomis spaustuvėmis. Už šios mažos detalės slypi įdomi seniausios kolekcijos knygos istorija, atskleidžianti to meto autorių gyvenimo realijas.
Seniausias Mickevičianos fondo leidinys – 1827 metais Lvove publikuoti Adomo Mickevičiaus sonetai. Tai antrasis Adomo Mickevičius sonetų leidimas, pasirodęs vos už mažiau nei pusės metų nuo žymiai kuklesniu tiražu Maskvoje 1827 metais publikuoto pirmojo. Leidinio pasirodymo aplinkybės gana kontraversiškos, nors – kaip ne keista – legalios. Knygos leidėjas Piotras Pileris be skrupulų pasinaudojo Rusijos imperijoje neišvystyta autorių teisių apsauga (pirmasis įstatymas, pripažinęs autorių teisę į jų kūrinį, tuo metu dar buvo svarstomas Senate ir jo pirminė versija pasirodys 1828 metų Cenzūros įstatymo pataisose). Leidėjas, žinodamas apie negresiančią teisinę atsakomybę, suklastojo autoriaus laišką, leidžiantį publikaciją. Už ją poetas negavo jokio honoraro. Nepaisant finansinio nuostolio ir gilaus įžeidimo (apie kurį poetas karčiai skųsis laiškuose) šis leidimas padėjo Adomo Mickevičiaus poezijai pasiekti buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojus, atsidūrusius Austrijos imperijoje. Knygai įvadą parašė Karolis Lipinskis (1790–1861), kompozitorius, smuikininkas ir muzikologas. Įvade trumpai aprašoma sonetų žanro istorija, jų komponavimo bruožai, kai kurie Adomo Mickevičiaus stiliaus savitumai.
1829 metais su įtakingų Rusijos liberalų pagalba Adomas Mickevičius išsirūpina pasą ir visam laikui legaliai išvyksta iš Rusijos imperijos į emigraciją. Užsienyje praleidęs 1830–1831 metų sukilimą jis atsiduria Drezdene, tapusiame laikinu prieglobsčiu tūkstančiams buvusių sukilėlių, virtusių pabėgėliais. Čia per naktį parašo savo Didžiąją improvizaciją – „Vėlinių“ trečiosios dalies pamatinę ašį. Mickevičianos kolekcijos pažiba – pirmasis „Vėlinių” leidimas – priklauso tęstinei Adomo Mickevičiaus poezijos serijai ir yra ketvirtasis serijos tomas. Ši serija leista poetui jau apsigyvenus Paryžiuje. Ketvirtojo tomo „Vėlinių“ leidyba buvo sunki: „Barbezat“ leidykla bankrutavo netrukus po trečiojo Adomo Mickevičiaus tomo publikavimo, palikusi poetą skolose, gyvenantį iš mecenatų paramos. Dėl sukilimo sugriežtinus cenzūrą Adomo Mickevičiaus knygų patekimas į Rusijos okupuotą Lenkijos ir Rusijos dalį buvo labai apsunkintas. Carinė cenzūra, pražiūrėjusi 1828 metais „Konrado Valenrodo“ publikaciją Sankt Peterburge, nebenorėjo kartoti šios klaidos. Stengiantis palengvinti knygos prieinamumą okupuotose Lenkijos ir Lietuvos teritorijose, kūrinys atspausdintas išlaikant maksimalų slaptumą (baigtas tekstas buvo rodomas tik artimiausiems žmonėms). Poetas tikėjosi, kad bus galima išsiųsti kiek įmanoma daugiau egzempliorių anksčiau negu cenzūra sužinos apie „Vėlinių” egzistavimą. Po kelių mėnesių tokio karantino, kurio metu iš tikrųjų pavyko išsiųsti pakankamai nemažą knygų kiekį, „Vėlinės” pagaliau 1833 metų sausį pasirodė ir Paryžiaus knygynuose. Tik tuomet „Vėlinių“ trečioji dalis buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašus: pirmiausiai Austrijos imperijoje, o tais pačiais metais draudimas pasirodė ir Rusijos imperijoje. Čia baudos ir suėmimai buvo numatyti ne tik už šios knygos platinimą ar turėjimą, bet net ir pavadinimo minėjimą spaudoje. Nors pats Mickevičius skundėsi, kad knyga emigrantų bendruomenėje buvo sutikta su mažesniu entuziazmu negu buvo tikėtasi, daugeliui okupuotoje Abiejų Tautų Respublikoje jos turėjimas ir ypač viešas skaitymas per literatūrinius vakarus tapo pasipriešinimo okupacijai simboliu.
Žymiausias Adomo Mickevičiaus kūrinys – paminklas Abiejų Tautų Respublikos bajorų kultūrai „Ponas Tadas“. Jo pirmasis leidimas – Mickevičianos fondo žvaigždė – buvo išspausdintas dviem tomais 1834 metų birželį. Leidėju tapo sukilimo veteranas Aleksandras Jelovickis (Aleksander Jełowicki, 1804–1877). Sunkiais emigracijos pradžios metais A. Jalovickis buvo tapęs poeto globėju, be atlyginimo spausdinusiu jo kūrinius. Tarp jų ir „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės“ knygas, „Vėlinių“ trečiąją dalį. Kaip ir „Vėlinių“ atveju, knygų pardavimas Paryžiuje buvo uždelstas iki rugpjūčio siekiant, kad kuo daugiau egzempliorių pasiektų Lietuvos ir Lenkijos žemes iki oficialaus knygos uždraudimo. Knygos sutikimas buvo dviprasmis – iš vienos pusės Juliušas Slovackis laiške motinai gyrė kūrinį, o Zigmuntas Krasincis pripažino jį nacionaliniu epu, tačiau vis tik dideliam Adomo Mickevičiaus nustebimui ir skausmui didelė dalis emigracijos sutiko kūrinį šaltai. Šis smerktas kaip per daug patetiškas, per lengvų temų, per grubaus humoristinio tono. Emigrantai kritikai tikėjosi kūrinio, panašaus į ką tik pasirodžiusias „Vėlines“, arba epo apie kokį žymų Lenkijos istorijos veikėją, kažko didingo, įkvepiančio žvelgti į būsimą šalies ateitį, o ne nostalgiško kūrinio, stokojančio Konrado lygio herojaus. Pradinis 3000 egzempliorių tiražas nebuvo išpirktas net ir po keturių metų, kuomet Aleksandras Jelovickis likusias knygas, pakeitęs titulinius lapus, mėgino parduoti kaip Adomo Mickevičiaus poezijos penktą ir šeštą tomus. Jis tikėjosi, kad skaitytojai tokiu būdų pirks ne dėl paties kūrinio, kiek dėl serijos. Tikro pripažinimo „Ponas Tadas“ susilaukė tik vėliau, epe aprašytoms realijoms ir papročiams grimztant į praeitį, tapdamas kiekvieno priespaudoje kenčiančio patrioto palydovu.
Leidimo išskirtinis bruožas – autoriaus bareljefas, sukurtas pagal Piero-Žano Davido (Pierre-Jean David, 1788–1856), žinomo David d’Angers pseudonimu, medalioną.
Emigracijoje neturtą kenčiantis Adomas Mickevičius, dabar jau ir augančios šeimos tėvas, buvo priverstas ieškoti būdų užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Juo turėjo tapti prancūziškų dramų rašymas, tikintis, kad jos susilauks sėkmės Paryžiaus teatruose, o jų prolenkiškos temos pakurstys vis labiau blėstančią Prancūzijos visuomenės paramą Abiejų Tautų Respublikos atkūrimui ir jos išeiviams. Šios dramos – „Jokūbas Jasinskis“ ir „Baro konfederatai“. Nors jos buvo išgirtos žymiosios Prancūzų romanistės Žorž Sand, tačiau poetui gyvam esant nesulaukė ne tik scenos, bet ir oficialaus leidimo. Taip jos užmarštyje nebaigtos pragulėjo tarp rankraščių iki 1867 metų, kuomet buvo publikuotos poeto sūnaus, leidėjo, vertėjo, biografo ir gynėjo Vladislovo Mickevičiaus. Jo įkurta Liuksemburgo leidykla-knygynas tapo ne tik Adomo Mickevičiaus, bet ir viso egzodo literatūros centru. Drauge su nebaigtomis dramomis knygą sudaro Vladislovo Mickevičiaus parašytas įvadas ir komentarai, taip pat kaip savotiška reklama Žorž Sand ir poeto Alfredo de Vigny (Alfred Victor, Comte de Vigny, 1797–1863) laiškai, aptariantys ir giriantys dramų rankraščius.
Kitoje ciklo dalyje pažvelgsime į kolekcijoje saugomus seniausius lietuviškus leidinius ir kartu papasakosime, kaip jo kūryba buvo priimta ir įvertinta lietuviškai skaitančioje aplinkoje.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys