Piligrimas – tai figūra, neatsitiktinai Adomo Mickevičiaus kūryboje vaidinanti ypatingai svarbų vaidmenį. Priverstas amžiams palikti gimtinę, poetas į tremtį išvyksta lyg piligrimas su viltimi rasti save ir kada nors sugrįžti. Šis straipsnis skirtas aptarti Mickevičianos leidinius, kalbančius apie Adomo Mickevičiaus gyvenimo kelionę.
Adomo Mickevičiaus gyvenimo kelias prasideda Naugarduke, kur jo tėvas verčiasi teisininko profesija. Jaunojo Mickevičiaus nedidelės kelionės po regioną tapo įkvėpimo šaltiniu daliai jo baladžių ir romansų, taip pat ir „Ponui Tadui“. Fizinę poeto aplinką pristato išpopuliarėję kelionių vadovai. Jų pagalba žmonės gali pasekti poeto pėdsakais po Naugarduką, Vilnių, po čia buvusius dvarus ir gamtos objektus. Pačiam pasijusti lyg Adomui Mickevičiui kelionėje – tokią patirtį žada populiariai parašyti ir detalūs Magazyn Wileński žurnalo leidyklos išleisti kelionių ir ekskursijų vadovai. Juos galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas: tiesiogiai skirtus padėti kelionei ir savotiškas biografijas, rašomas per fizinę geografiją, panašiai kaip tradicinės biografijos, rašomos arba chronologiškai, arba tematiškai. Pirmosios kategorijos puikus pavyzdys: Tomaszo Krzywickio vadovas po Naugarduko kraštą, Vilnių ir Kauną, išleistas 1994 metais. Tai gausiai iliustruotas vadovas, turintis 22 žemėlapius ir 146 iliustracijas. Jame gausu maršrutų, pasiūlymų ir naudingų patarimų. Knyga orientuota į turistus, pirmiausiai turistus iš Lenkijos, kuriems atvykimas į Lietuvą ir Baltarusiją žlugus Sovietų Sąjungai tapo daug lengvesnis.
Antro tipo vadovo biografijos pavyzdžiu galėtų būti tos pačios leidyklos 1998 m. išleistas Alwidos Antoninos Bajor vadovas. Mickevičiaus jaunystė čia pristatoma per aplinką, kurioje jis yra, kalbama apie vietas, kuriomis jis keliauja, lanko, linksminasi, ieško įkvėpimo ar tiesiog praeina eidamas gyvenimo keliu. Autorės piešiamas Mickevičius pasaulis labai dinamiškas ir pilnas gyvybės, pristatomi poeto draugai ir draugės, mokytojai ir pažįstami bei jų gyvenimo aplinkybės. Čia pristatomos įdomios buitinės detalės ir papročiai. Knyga – puikus įvadas į XIX amžiaus pradžios okupuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą.
Lenkų publicisto Jerzio Surwilo knyga „Vilnietiškais Adomo Mickevičiaus pėdsakais“ koncentruojasi į materialinius ir kultūrinius pėdsakus, kuriuos poetas paliko Vilniuje. Knyga parašyta labai lengvu, dažnai humoristiniu stiliumi, yra nuotaikingų istorijų ir archyvinių laikraščių dialogų, priartėjančių prie anekdoto, formų. Pasakojimai publicistiniai ir įtraukiantys, nuolatos šokinėjantys ir chronologijoje ir geografijoje, kad susikurtų savo pačių kontekstą, leidžiantį atskleisti Mickevičiaus vilnietiškojo palikimo svarbą. Poeto kelionėms Vilniuje skirtas grafikos rinkinys „Adomo Mickevičiaus takais“, sudarytas iš Onos Pajedaitės nuotraukų, praturtintų poezija ir aprašymais.
Norintiems pasekti Adomą Mickevičių mažesnėmis literatūrinėmis kelionėmis tik vienoje konkrečioje vietoje yra leidžiami ir kišeninio formato iliustruoti vadovai. Tokio vadovo pavyzdys – „Fundacijos padėti lenkams Rytuose“ 1997 metais išleistas Mickevičiaus kelionių vadovas po Baltarusiją, parašytas Zenono Skuzos ir Krystynos Wojdos. Gidas neblogai iliustruotas ir glaustai pateikiantis keliaujamų vietų istoriją ir jų dabarties (dabar jau senstelėjusias) įdomybes. Labai panašus savo dydžiu ir turiniu Piotro Maluśkiewicziaus parašytas Mickevičiaus kelionių vadovas po Didžiąją Lenkiją. Kadangi poetas praleido Didžiojoje Lenkijoje tik labai trumpą laiką, kelionių vadovas, nepaisant mažo formato, gali būti labai išsamus: aprašomi dvarai, kuriuose jis viešėjo, veiklos, kurias ten veikė, vietovė, kur svarstė kirsti tuometinę valstybinę sieną tarp Prūsijos ir sukilimo apimtos Lenkijos karalystės, susitikimo su sužeistu sukilime broliu vieta. Drąsiai keliama mintis, kad mėnesiai, praleisti Didžiosios Lenkijos dvaruose, tradicinėje aplinkoje galėjo įkvėpti bent jau dalį vėlyvesnių „Pono Tado“ veikėjų. Vadovo dėstymas geografinis, siūlant turistui (ar ekskursijos vadovui) įvairius maršrutų variantus išsamiau ar glausčiau pažįstant tas retas dabartinės Lenkijos vietas, kuriose Mickevičius lankėsi.
Adomo Mickevičiaus laikas Lietuvoje baigiasi ištrėmimu: kelias į Sankt Peterburgą, kur bus sprendžiamas buvusio politinio kalinio likimas, veda per Latviją. Ši kelionė, orientuojantis į poeto trumpą dviejų dienų sustojimą Rygoje, aprašyta Teresos Rączka-Jeziorskos straipsnyje „Adomo Mickevičiaus susitikimas su rusiškąja Ryga“. Autorė (daugiausia per korespondenciją) atkuria kelionės į tremtį sąlygas, poeto įspūdžius ir reakcijas keliaujant per Latviją. Intymi pažintis su Rusija ir rusais, pirmiausiai su liberalesniu kultūriniu elitu Sankt Peterburge, svetingais kultūriniais salonais atsispindi Mickevičiaus buvimui Rusijoje skirtoje Svetlanos Pavlenko monografijoje „Adomo Mickevičiaus Rusija.“ Autorė argumentuoja, kad poeto patirtis teikė jam vilčių dėl Rusijos galimybių kada nors tapti laisva šalimi po revoliucinio ar galbūt mistinio Europos tvarkos perkeitimo, tačiau kartu sudarė daug realistiškesnį didžiulės Rusijos galios vaizdą, tai galbūt įtikins poetą, kad 1830–1831 metų sukilimas ar bet koks tiesiog okupuotos Abiejų Tautų Respublikos sukilimas prieš Rusiją yra pasmerktas pralaimėjimui. Tremčiai į Rusiją skirta Rimanto Šalnos knyga „Adomas Mickevičius tremtyje“, trumpai ir prieinamai pristatanti šį poeto gyvenimo laikotarpį.
Palikus Sankt Peterburgą Adomo Mickevičiaus kelias vedą į Rusijos okupuotą Ukrainą: į Odesą ir į Krymą. Būtent turistinis apsilankymas Kryme – nors savo trukme ir neilgas – palieka Adomui Mickevičiui neišdildomą įspūdį, atverdamas jam naują orientalistinį pasaulį, jo akimis pilną islamiško rytietiško misticizmo. Krymas įkvepia „Sonetus“ ir juose įtvirtinta paties Mickevičiaus literatūrinį Aš – piligrimą. Vaclovo Kubackio jau klasika tapusi studija „Su Mickevičiumi Kryme“ aptaria šios trumpos viešnagės reikšmę visoje poeto kūryboje ir Romantizme apskritai. Romantinė piligriminė pažintis su archaiškesnę kultūrą išsaugojusia (ar, bent jau poeto nuomone, išsaugojusia) gilesnes metafizines tiesas. Autorius lygina Mickevičiaus kelionę į Krymą su kitomis – anksčiau ar vėliau buvusiomis (pvz., Bairono kelionėmis Viduržemio jūra ar Slovackio kelione į Egiptą ir Artimuosius Rytus). Lyginant tiesiog kelionės įvykius kaip fizines patirtis, Mickevičiaus keliavimas atrodo trumpas ir stokojantis dramos, bet poeto vaizduotė transformuoja kelionę į tikrą visa keičiančią patirtį. Ypač įdomu, kad pirmą kartą susidūręs su mistifikuotu Orientu Kryme, Mickevičius ateina į jį kaip vakarietis, įžengiantis į nepažintą naują pasaulį. Antroji jo kelionė į Rytus – priešmirtinis kelias į Konstantinopolį – sukelia priešingą reakciją. Anksčiau mistiškai atrodantys Rytai žymiai svetimesnio Paryžiaus nuvargintai poeto dvasiai atrodo lyg namai. Kaip rašo Rimantas Šalna knygoje „Priešingose barikadų pusėse“, Rytai tapę viskuo artimesni Mickevičiaus vaikystės tėviškei nei modernūs industriniai didieji Vakarų Europos miestai.
Per Maskvą ir Sankt Peterburgą Adomo Mickevičiaus kelias veda jį į Vakarus: iš Rusijos nelaisvės per Vokietiją, Čekiją, Romą galiausiai į Paryžių, miestą, kuriame jam buvo lemta praleisti didelę gyvenimo dalį. Paryžius – romantikų miestas, ten savo dienas leis ne tik Mickevičius, bet ir Šopenas, Slovackis, Krasickis. Tačiau ar miestas, kuriame gyvena romantikai, tampa romantišku pats savaime? Tokį paradoksalų klausimą savo studijoje „Romantiškajame Paryžiuje“ kelia Jadwiga Dackiewicz. Autorė atsako tvirtai: Ne. Atvirkščiai. Paryžius, tikro modernaus metropolio simbolis, buvo tarytum akivaizdi vieta, prieš kurią sukylama. Savo neromantiškumu jis kaip tik skatino mintis kreipti į tėvynę lyg primindamas, kad poetas čia svetimas. Palaipsniui nostalgija auga, kūryba senka.
Kelionė, laikinas Paryžiaus palikimas ir išsikraustymas į Lozaną sukuria paskutinį – tegu nedidelį, bet pastebimą Mickevičiaus kūrybos proveržį – „Lozanos Lyriką“. Brandžią ir karčią, bet skaidrią lyg tos ašaros pasruvusios. Leszekas Zwierzynskis ir Ewa Hoffmann-Piotrowska skiria straipsnių rinkinį aptarti šią naują aplinką, kuri paskatino poetą po ilgo laiko vėl išsilieti tegu ir tik sau pačiam (gyvas būdamas Mickevičius net nebandė publikuoti Lozanoje rašytų eilėraščių).
Romantiškai ir lyriškai apie poeto gyvenimo kelionę… O gal galima ir kitaip? Jarosławas Mikołajewskis sako, galima. Jo knygoje „Adomo Mickevičiaus kelioninė skrynelė“ titulinis veikėjas iš savo perspektyvos pasakos forma pristato poeto keliones ir su juo drauge patirtus nuotykius, apimančius visą Adomo Mickevičiaus biografiją. Autoriaus švelnus humoras ir lengvas stilius spinduliuoja meile Mickevičiaus poezijai, kuri ir pati dažnai naudojama istorijos iliustravimui. Knygos iliustratorė dailininkė Ewa Mędrek pasirinko juodai baltą piešinių stilių, įkvėptą XVIII–XIX amžių sandūros siluetinės tapybos. Tai yra tokios, kuri vienintelė leido mums pamatyti laikmečio žmones, neišgalėjusius leisti sau profesionalių portretų, tokius žmones kaip Adomo Mickevičiaus tėvai, įteikę į pasaulį išeinančiam savo sūnui mažą, bet ištikimą skrynelę.
Didaus žmogaus gyvenimo kelionė nesibaigia mirtimi. Metaforiškai tai visada banalus turizmas, bet Adomo Mickevičiaus atveju tikra tiesa. Stanisławo Rosiekio monografija „Mickevičius (po mirties)“ detaliai aptaria poeto kūno kelionę: iš pradžių iš Konstantinopolio į Paryžių, pareikalavusios didelio apsukrumo, nes oficiali poeto mirties priežastis cholera – labai užkrečiama liga – drauge su faktu, kad Mickevičius, nepaisant ilgamečių bandymų niekada negavo Prancūzijos pilietybės, normaliomis aplinkybėmis būtų neįveikiama kliūtimi kūno parvežimui į Paryžių. Autorius aprašo legalias ir pusiau legalias priemones, kurių buvo imtasi perkelti Mickevičiaus kūną iš laikinojo kapo namo, kuriame jis mirė (čia jis praleido 5 savaites), rūsyje į Montmorency kapines. Dar įdomesnė ir labiau komplikuota poeto palaikų perkėlimo į Vavelį 1890 metais istorija. Tai derybų ir su Austrijos-Vengrijos valdžia, tuo metu valdžiusia Krokuvą, ir dar sunkesnių su katedros kapitula istorija. Nors kapitulos pozicija buvo kovinga dėl mistiko–poeto laidojimo drauge su Lenkijos karaliais, kova baigiasi pergale. Perlaidojimą atliko pats Krokuvos arkivyskupas kardinolas Albinas Dunajevskis. Studija apima ne tik kūno kelionės tematiką, bet kartu iškeliamas ir šio kūno tapimo nacionaline relikvija klausimas. Iš psichologinės ir sociologinės pusės analizuojama Didžioji Adomo Mickevičiaus kelionė iš poeto į pranašą ir, galiausiai, į šventą relikviją.
Apibendrinant, Adomo Mickevičiaus kelionė lyg ilga piligrimystė per fizinę ir dvasinę erdvę verta tyrimų. Belieka viltis, kad poetas, apsukęs didžiulį gyvenimo ratą ir dabar palaidotas nors ir akmeninėje kriptoje, bet ant gimtojo Nemuno krantų smėlio, bus radęs amžiną ramybę, kurios stokojo būdamas gyvas.
Straipsnį parengė VAVB Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas Eduardas Budrys