Biografija

Adomo Mickevičiaus gyvenimo pėdsakais.

Trumpa kūrėjo biografija

Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz) – lenkų ir lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas, visuomenės veikėjas, gyvenęs audringu istorijos laikotarpiu. Gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusija), iškart po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, mirė Krymo karo metais (1855). Jam gyvam esant, įvyko Tado Kosciuškos (Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko) sukilimas, Napoleono karai, buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė ir Kongresinė karalystė, kilo Lapkričio sukilimas, prasidėjo Tautų pavasaris. A. Mickevičiaus „epochoje“ prasidėjo ir pasibaigė romantizmo srovė literatūroje bei mene.

Poetas gimė Mikalojaus Mickevičiaus (Mikołaj Mickiewicz) ir Barbaros Majevskos (Barbara Majewska) šeimoje, buvo antrasis iš penkių sūnų. Šeima priklausė smulkiųjų bajorų – šlėktų, luomui ir buvo neturtinga, todėl tėvai vaikų ateitį siejo su mokslu. A. Mickevičiaus tėvas save kildino iš lietuviškos Mickevičių-Rimvydų giminės ir jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Tai reiškė, kad poeto šeima buvo tvirti Lenkijos ir Lietuvos unijos šalininkai. Jie buvo istorinės tradicijos paveldėtojai, griežtai neskyrę tautos ir liaudies – tautinis identitetas buvo siejamas su socialiniais ryšiais, priklausymu valdančiajam sluoksniui bei valstybės teritorine vizija. Etninė priklausomybė mažai ką tereiškė.

Vaikystę būsimasis poetas praleido Naugarduke, kur 1815 m. ir baigė dominikonų mokyklą. Mokykloje praleisti metai kėlė slogius prisiminimus – mokytojai buvo atsiriboję nuo bet kokių švietimo naujovių, mokinius vertė kalti lotynų kalbą, skaityti antikos klasikų darbus ir nuolat melstis. Nepaklusnieji buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis. Vėliau, 1815–1819 m. A. Mickevičius studijavo Vilniaus universitete (iš pradžių gamtos ir matematikos, o vėliau literatūros ir laisvųjų menų skyriuje). Čia darbštus ir išprusęs studentas gilinosi į literatūros, istorijos bei filosofijos veikalus, išmoko daug kalbų (lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų). Jo akiratį gerokai praplėtė žymių to meto dėstytojų paskaitos, gausi universiteto bibliotekos knygų pasiūla, daugybė kultūrinių veiklų.

1816 m. A. Mickevičius gavo filosofijos kandidato laipsnį. Po metų, 1817 m. kartu su studentais Tomu Zanu (Tomasz Zan), Jozefu Ježovskiu (Józef Jeżowski), Francišeku Malevskiu (Franciszek Malewski), Onufrijumi Petraškevičiumi (Onufry Pietraszkiewicz) ir kitais suorganizavo nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Šiame susibūrime buvo svarstomi tautų išsivadavimo iš priespaudos klausimai, skatintas patriotizmas, pagalba tautinei kultūrai bei ugdyta demokratinė mąstysena. Filomatų draugijos nariai, paskatinti savo profesorių, aptardavo rašinius politiniais, socialiniais, kultūriniais klausimais, skaitydavo literatūrą lenkų, lotynų, rusų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Jie skaitydavo bei recenzuodavo ir savo literatūrinius bandymus. Pavyzdžiui, 1819 m. sausio 19 d. vieno susirinkimo metu pirmą kartą buvo perskaityta A. Mickevičiaus poemėlė „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“ (Mieszko, książę Nowogródka).

1819 m. baigus Vilniaus universitetą, poetas buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Prieš išvykdamas Kaunan, 1820 m. rugpjūtį Tuhanovičių dvare, esančiame Naugarduko apylinkėse, A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą. Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna), kuri jau buvo pažadėta kitam. Kamuojamas nelaimingos meilės, poetas grįžo mokytojauti. Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju. Gyvenimas nedideliame, 4000 gyventojų turinčiame, mieste slėgė, todėl A. Mickevičius stengėsi išlaikyti ryšius su Vilniaus gyvenimu: važinėjo į Filomatų susirinkimus, susirašinėjo su draugais, vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. 1820 m. mirus motinai, o po metų ištekėjus mylimajai Marilei, poeto išgyvenimai nusėdo kūryboje. 1823 m. išėjo antrasis „Poezijos“ (Poezje) tomas (pirmasis išleistas Vilniuje, 1822). Jame paskelbta poema „Gražina“ (Grażyna), „Vaiduoklis“ (Duchy) – poetinė įžanga į „Vėlines“ (Dziady) ir šio kūrinio II bei IV dalys.

1822 m. A. Mickevičius įgijo filosofijos magistro laipsnį. 1823 m. rudenį už veiklą Filomatų draugijoje buvo kalintas Vilniuje, Bazilijonų vienuolyne, o kiek vėliau ištremtas iš Lietuvos.

1824–1829 m. gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, lankėsi Kryme. Rusijoje susipažino su rašytojais ir visuomeniniais veikėjais: Aleksandru Puškinu (Алексaндр Пyшкин), Kondratu Rylejevu (Кондрaтий Рылeев), Aleksandru Bestuževu (Александр Бестужев), Aleksandru Gribojedovu (Алексaндр Грибоeдов), Ivanu Kozlovu (Иван Козлов), Ivanu Krylovu (Ивaн Крылoв). Tremtyje buvo parašyti garsieji „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie, 1826) ir „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod, 1828).

1829 m. A. Mickevičiui pavyko išvykti už Rusijos ribų. Jis kurį laiką gyveno Vokietijoje, Italijoje. Nuo 1832 m. – daugiausia Paryžiuje. Šiame mieste atgimusi Tėvynės vizija – stambiausias veikalas „Ponas Tadas“ (1834) ir kiti kūriniai dar labiau išryškino poeto talentą. Dalyvavo čia emigravusių 1831 m. sukilimo dalyvių politinėje veikloje. 1833 m. tapo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktoriumi.

1834 m. vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska), su kuria susilaukė 3 sūnų ir 3 dukterų. 1839 m. šeima atvyko į Šveicariją, kur Lozanos akademijoje A. Mickevičius dėstė lotynų kalbą ir literatūrą. 1840 m. išvyko į Paryžių, kur buvo pakviestas vadovauti „College de France“ įsteigtai slavų literatūros katedrai. Čia dėstė lietuvių mitologijos ir Lietuvos istorijos kursus. Domėjosi lietuvių folkloru ir Kristijono Donelaičio kūryba. 1840–1844 m. dėstė slavų literatūrą, kartu su kitais įsteigė ir redagavo demokratinės krypties laikraštį „Tribune de Peuples“. Leidinyje buvo skelbiamos įvairių tautų bendros kovos už visuomenės pažangą idėjos.

1848 m. nuvykęs į Italiją, suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija, kuri buvo viena iš Lenkijos pavergėjų.

1852 m. rudenį poetas gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje Paryžiuje.

1855 m. buvo lemtingi poeto šeimai. Nuo sunkios onkologinės ligos mirė žmona Celina. Kilus Krymo karui, A. Mickevičius išvyko į Turkiją, kur buvo telkiami lenkų legionai kovai su carine Rusija, tačiau Konstantinopolyje jis staiga mirė. Netrukus jo palaikai buvo parvežti į Paryžių ir palaidoti lenkų kapinėse Monmoransi. 1890 m. liepą A. Mickevičius buvo perlaidotas Vavelio katedros kriptoje, esančioje Krokuvoje.

Įdomūs faktai apie Adomą Mickevičių:

  • Pasak šeimos legendos, akušerė, norėdama, kad vaikas užaugtų protingas, naujagimio Adomo virkštelę perpjovė padėjusi ant knygos. Vienur teigiama, kad tai buvo teismo proceso knyga, kitur – kad tai esą buvę Ignaco Krasickio (Ignac Krasicki) raštai.
  • Adomo Mickevičiaus šeima buvo kilminga ir turėjo savo herbą. Tai Parojus – vaizduojantis auksiniame fone esantį egzotišką galvos apdangalą.
  • Kadangi A. Mickevičiaus tėvas buvo teisininkas, šeimoje nuolat buvo girdimos kalbos apie teisės dalykus. Visa tai būsimajam poetui įstrigo pasąmonėn. Galbūt todėl jis vėliau mėgo sudarinėti statutus, nuostatus ir rašyti taisykles.
  • Jaunystėje A. Mickevičius buvo smulkaus sudėjimo, todėl mokyklos teatre dažnai vaidindavo moteris.
  • Būdamas vienuolikos pradėjo rašyti eilėračius, bet jo kūrybą turėję skaityti mokytojai ir artimieji turėjo daug vargo, nes dailyraščio menas A. Mickevičiui buvo neįkandamas. Jo rašysena taip ir liko visada sunkiai išskaitoma.
  • Dvylikos metų A. Mickevičius sukūrė odę, vaizdavusią 1810 m. kilusį Naugarduko gaisrą. Šis kūrinys buvo populiarus visame mieste ir buvo skaitomas renkant aukas nukentėjusiems.
  • Filomatų draugijos nariai per įvairias ceremonijas iškilmingai gerdavo pieną, mat buvo nepasiturintys ir negalėjo sau leisti mėgautis tauriaisias gėrimais.
  • Studijų metais A. Mickevičiaus mėgstamiausi rašytojai buvo: prancūzas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jecques Rousseau), vokiečiai Fridrichas Šileris (Friedrich Schiller), Johanas Gėtė (John Wolfgang von Goethe) bei Frydrichas Vilhelmas Šelingas (Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling), anglas Džordžas Baironas (George Gordon Byron).
  • Poetas nebuvo abejingas dailiajai lyčiai. Moterys buvo jo įkvėpėjos. Tačiau didžiausia meilė ir patys gražiausi kūriniai buvo skirti Marianai Vereščiakaitei, su kuria, laikui bėgant, keliai išsiskyrė.
  • Gyvendamas Kaune, A. Mickevičius mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. Jo draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais iškalė metus – „1823”. Šis akmuo tebėra išlikęs ir yra paskelbtas saugomu.

Žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių datos:

1818 m. debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“, kuriame buvo išspausdintas A. Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ (Zima miejska).

1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“. Kūrinys išspausdintas 1827 m.

1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność).

1822 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudaro ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.

1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“ (Dziady) II ir IV dalys.

1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys).

1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod).

1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego).

1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).

Literatūra

  1. Girdzijauskas, Juozas. Estetinis literatūros kontekstas. – Portr. / Lietuvių literatūros istorija : XIX amžius. – Vilnius, 2001. – P. 257–267.
  2. Jastrun, Mieczysław. Adomas Mickevičius : poeto laikas ir asmenybė. – Kaunas, 1994. – 511, [2] p.
  3. Kalėda, Algis. Adomas Mickevičius. – Kaunas. – 127 p., [4] iliustr. lap. : iliustr.
  4. Łukasiewicz, Jacek. Mickevičius. – Vilnius : Baltos lankos, 1999. – 247, [1] p. : iliustr., portr., faks.