Iš devynerių poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri (1815–1824 m.) prabėgo Vilniuje. Šios parodos tikslas – pakeliauti Adomo Mickevičiaus gyvenimo Vilniuje vietomis nuo jo, tuomet dar būsimojo Vilniaus universiteto studento, pirmojo atvykimo į šį miestą 1815 metų rugsėjį iki paskutinės jau pripažinto poeto gyvenimo Vilniuje dienos 1824-ųjų spalio 25 / lapkričio 6-ąją.

Virtualioje parodoje apžvelgiamos A. Mickevičiaus gyvenimo, mokymosi, pirmosios knygos išleidimo, filomatų veiklos, poeto kalinimo ir kt. vietos. Parodos gidai – poeto biografai, leidinių, taip pat filmų, televizijos laidų apie A. Mickevičiaus ryšius su Vilniumi autoriai. Iliustracijoms panaudota senoji Vilniaus ikonografija ( iš leidinių ir VEPS epaveldas (http://www.epaveldas.lt/home), taip pat vilniečio Vitoldo Tiukšos (g. 1951) nuotraukos.

Tai buvo 1815 metų rugsėjo diena…

Lydos keliu Vilniaus link sunkiai riedėjo pirklių brikas. Jame sėdėjo keturi ar penki vyrai. Tarp jų – į savo jaunystės miestą važiavo tuomet septynioliktuosius bebaigiąs Poetas. Dar niekam nežinomas. Todėl niekas ir neskubėjo nei jo pasitikti, nei įsiminti tikslią atvykimo datą. Tai galėjo būti rugsėjo 10-oji ar 12-oji (pagal senąjį kalendorių arba 22-oji ar 24-oji – pagal dabartinį). Dabar biografams telieka spėlioti, kuri tiksliai tai buvo diena.

Atvykimas į Vilnių, kelionė per Panerius

Adomą Mickevičių savo briku vežė Myro miestelio (Baltarusija) pirklys Jankelis. Naugarduko žmonės buvo įsitikinę, kad apie Vilnių, ypač Panerių kalvose, siaučia baisūs plėšikai. Jaunuolis buvo pasiryžęs kautis su jais, todėl iš namų pasiėmė seną tėvo šaudyklę. Netoli Vilniaus keleiviai pamatė išbėgantį iš miško žmogų, šaukiantį: „Stok! Stok!“ Adomas jau buvo bečiumpąs savo ginklą, bet paaiškėjo, kad tai vilnietis Michnevičius, Bukšos namų valdytojas ar prižiūrėtojas, pasiklydęs miške medžiodamas. „Plėšikas“ Michnevičius, sužinojęs, kad jaunuolis neturi kur apsistoti mieste, pakvietė jį laikinai paviešėti pas save, Bukšos namuose. Šie namai, daugumos poeto biografų nuomone, stovėję Vilniaus gatvėje, kur dabar yra Salomėjos Nėries gimnazija. Maloniai priimtas ponios Michnevičienės, A. Mickevičius išgyveno Bukšos namuose apie penkias dienas.

„Išgydė ir mane šventa globa tavoji…“ (A. Mickevičius. Panas Tadas“)

Kiek atsipūtęs po ilgos ir sunkios kelionės, Adomas išskubėjo prie Aušros Vartų vykdyti savo motinos nurodymo – padėkoti Dievo motinai Marijai už malones, kurių ji suteikė Adomui. Būdamas dvejų metukų, jis iškrito pro langą ir neteko sąmonės. Motina, puolusi ant kelių, prašė Dievo Motinos pagalbos. Kaip vėliau rašė poemoje „Ponas Tadas“, „Kai sergantį mane motutė tau aukojo, / Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo“ (vert. Vincas Mykolaitis-Putinas). A. Mickevičiaus biografijoje rašoma, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas kabėjo prie poeto lovos jam gyvenant Paryžiuje.

Adomas Mickevičius – Vilniaus universiteto studentas

1815 m. rugsėjį Adomas Mickevičius įstojo į Vilniaus universiteto  Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto  Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.

1955 m. rudenį, minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines, prie Vilniaus universiteto, virš į Adomo Mickevičiaus kiemą vedančių vartų, ant  pastato Pilies g. 13 (anksčiau – Pilies g. 11) buvo atidengta paminklinė lenta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis.

Kur Vilniuje gyveno studentas Adomas Mickevičius

8 pav. Kunigas Juozapas Mickevičius

8 pav. Kunigas Juozapas Mickevičius

Po kelių dienų iš Bukšos namų A. Mickevičius persikėlė į kitą vietą. Iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet, tikriausiai, ne giminaitį, kunigą Juozapą Mickevičių, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną. Jis šelpdavo neturtingus studentus. Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose, vadinamuosiuose rektorių namuose, tarp Pilies ir Skapo gatvių (dabar – Pilies g. 13), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu. Adomas čia turėjo nediduką kambarėlį, galėjo naudotis turtinga kunigo biblioteka. Poetas visą gyvenimą buvo dėkingas savo geradariui. Šiek tiek komiškas kunigo Juozapo Mickevičiaus portretas su nosine vienoje ir tabakine kitoje rankoje daugelį metų kabėjo Mickevičių namuose Paryžiuje (J. M. Rymkiewicz).

Bernardinų gatvės 11-ame name A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819–1820 metais. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, jau mokytojaudamas Kaune, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį. Čia gyvendamas rūpinosi savo pirmosios knygos leidimo reikalais, redagavo poemą „Gražina“.

1919 m. virš namo Bernardinų g. 11 vartų buvo pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: “Tu mieszkał Mickiewicz 1822“ („Čia gyveno Mickevičius 1822“). Sovietmečiu pritvirtinta lenta su užrašu rusų ir lietuvių kalbomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 m. lapkritį, šioje vietoje pritvirtinta jau trečioji paminklinė lenta dabar jau su užrašu lenkų ir lietuvių kalbomis.

Manoma, kad 1822 m. pradžioje A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Vilniaus Katedros stovėjusiame, dabar jau neišlikusiame proseminarijos name. Jis buvo nugriautas pertvarkant Katedros aikštę 1837 ar 1839 metais. Apie kitas poeto gyvenimo vietas Vilniuje trūksta tikslios informacijos (J. M. Rymkiewicz).

Čia buvo išleista pirmoji Adomo Mickevičiaus knyga

1822 m. birželį įžymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio įsteigtoje spaustuvėje (dabar Šv. Jono g. 4) buvo išspausdinta pirmoji Adomo Mickevičiaus knyga „Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy“. Rinkinį sudarė „Baladės ir romansai“.

Poetas dedikavo pirmąją knygą savo bičiuliams filomatams Janui Čečiotui, Tomui Zanui, Juzefui Ježovskiui ir Francišekui Malevskiui.

Adomas Mickevičius – Filomatų draugijos narys

15 pav. Adomas Mickevičius. Dail. Valentinas Vankavičius

15 pav. Adomas Mickevičius. Dail. Valentinas Vankavičius

1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais Adomas Mickevičius įkūrė slaptai veikusią savišalpos ir savišvietos – Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą. Draugijos idėjiniu vadovu buvo istorikas Joachimas Lelevelis. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį. Iš pradžių draugija buvo atsiribojusi nuo politikos, vėliau buvo iškeltas siekis atgauti politinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos.

Čia lankydavosi filomatai

Adomui Mickevičiui ir jo bičiuliams patikdavo linksmai leisti laisvalaikį, dainuoti ir šokti. Tam labai tiko gegužinės. Jos dažnai vykdavo vaizdingose Vilniaus apylinkėse: Markučiuose, Ribiškėse, ten, kur dabar Filaretų gatvė ir kt. Dažna filomatų susitikimų ir pasivaikščiojimų vieta buvo Paneriai, Paupys (Paplauja). Išlikusiuose jų laiškuose rašoma – „mūsų rojus – Poplavai“ (V. Brio). Vilniaus studentai mėgo lankytis Pavilnyje. Nuo senų laikų vietovė priklausė Pacų giminei, o vaizdingos čia esančios kalvos vadintos Pacų kalnais. 1819 m. birželio 24 d. filomatai čia šventė Jano Čečioto vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei. 1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei. 1820–1823 m. filomatai ir filaretai rinkdavosi. Belmonto miške. Vadovaujami poetų Adomo Mickevičiaus ir Tomo Zano, jie čia skaitydavo savo kūrinius, svarstydavo aktualius to meto visuomeninio gyvenimo klausimus.

Švęsti draugijos narių vardinių filomatai dažnai rinkdavosi ir Pacų rūmų oficinoje (Didžioji g. 7), kur turėjo butą filomatas Anupras Petraškevičius.

Adomas Mickevičius dažnai lankėsi Antakalnyje.

Poetas mėgo lankyti Antakalnio sodus, kuriuose buvo įsikūrę keletas traktierių. Jis buvo dažnas svečias „Tivolio“ sode. Taip pat mėgdavęs pasėdėti po guoba, žvelgdamas į Nerį, netoli buvusiame „Kinijos“ sode su anuomet garsiu Bolio restoranu. (J. Surwiło).

Literatų g. 5

Čia 1823 m. A. Mickevičius, atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, buvo apsistojęs pas savo draugą Kazimierą Piaseckį. Namas tuo metu priklausė K. Piaseckio tėvams. Pastatas nuo XIX a. yra gerokai pasikeitęs. Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma tik, kad jo kambario langai išėjo į gatvę. Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis. Čia rinkdavosi filomatai. Šiame bute 1823 m. spalio 23-osios naktį A. Mickevičius buvo suimtas už veiklą filomatų draugijoje.

Tarpukario metais Literatų g. 5 kiemo įvažiavimo arkos frontone buvo įmūryta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: „W tym domu mieszkał Adam Mickiewicz 1823“ (liet. „Šiame name gyveno Adomas Mickevičius 1823“). Tai vienintelė išlikusi originali, niekada nuo tarpukario metų nepakeista, paminklinė lenta A. Mickevičiui.

1953 m. iš abiejų įvažiavimo į kiemą šonų buvo pritvirtintos dar dvi memorialinės lentos su to paties turinio įrašu lietuvių ir rusų kalbomis.

Adomas Mickevičius – kalinys

Bazilijonų vienuolynas, esantis netoli Aušros Vartų, carinės Rusijos laikais buvo paverstas kalėjimu. 1823 m. rudenį už veiklą filomatų draugijoje A. Mickevičius kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir įkalintas šiame kalėjime. Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad jame nuo 1823 m. lapkričio 4 d. iki 1824 m. balandžio 21-osios celėje Nr. 4 kalėjo A. Mickevičius. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje. Kadangi bazilijonų vienuolyno pastatas buvo ne kartą pertvarkomas, ilgainiui pradėta diskutuoti dėl vietos, kur buvo kamera, kurioje kalėjo poetas.

Virš durų, vedusių į anksčiau šioje vietoje buvusį bazilijonų vienuolyną (Aušros Vartų g. 7A) yra memorialinė lenta. Pirmą kartą prie šio namo fasado ji buvo pritvirtinta 1970 m. Užrašas tuo metu buvo lietuvių ir rusų kalbomis. 1992 m. lapkričio 2 d. Lenkijos ambasados Lietuvoje iniciatyva buvo atidengta nauja dabartinė atminimo lenta su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis.

 Paskutinės Adomo Mickevičiaus dienos Vilniuje

Namas Didžiojoje g. 22 buvo paskutinė poeto gyvenimo Vilniuje vieta. Čia, išėjęs iš kalėjimo, jis buvo apsistojęs pas ponią Johaną Macevičienę, Kaune gyvenusios Karolinos Kovalskos seserį.

Artėjant A. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos šimtmečiui, tarpukario metais prie namo Didžiojoje g. 22 buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo sunaikinta. Minint poeto 200-ąsias gimimo metines, 1998 m. gruodžio 19 d., Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje iniciatyva, buvo atidengta nauja paminklinė lenta su tarpukario metais buvusiu užrašu dar papildžius jį vertimu į lietuvių kalbą. Lentoje įkomponuotas ir jauno poeto bareljefas, sukurtas pagal Bernardo Žiuljeno (Bernard Julien) piešinį iš Diukarmė (Ducarme) litografijos (skulpt. Andžejus Zubkovas (Andrzej Zubkow).

 1824 metų spalio 25-ąją / lapkričio 6-ąją…

Laidavus Vilniaus universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui, Adomas Mickevičius daugiau kaip po pusmečio (1824 m. balandžio 21 d.) buvo paleistas iš kalėjimo. Pagal teismo nuosprendį poetas turėjo palikti Lietuvą be teisės čia sugrįžti. 1824-ųjų metų spalio 25-ąją / lapkričio 6-ąją A. Mickevičius su likimo draugu Jonu Sobolevskiu (1799–1829), brikeliu pravažiavę pro Aukštuosius Panerius, visam laikui, paliko Vilnių. Per Kauną ir Šiaulius jie važiavo į Sankt Peterburgą. Ir jau niekados negrįžo į Lietuvą…

Mylėjęs tris miestus…

38 pav. Juozapas Ozemblovskis. Antakalnis. 1835. Litografija

38 pav. Juozapas Ozemblovskis. Antakalnis. 1835. Litografija

Išlikę prisiminimų, kad Adomo Mickevičiaus bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį, taip pat dailininko Valentino Vankavičiaus peizažas „Vilnius saulei leidžiantis“. Poetas sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą. Dar pasakojama, kad A. Mickevičiaus iniciatyva Paryžiaus centre esančioje Šv. Severino bažnyčioje buvo pakabintas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas, prie kurio poetas ateidavęs pasimelsti.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Brio, Valentina. Vilnius. Alma Mater Vilnensis. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Naujasis Vilniaus perskaitymas. – Vilnius, 2009. – P. 131-155.
  2. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius.  Vilnius, 1991.
  3. Jastrunas, Mečislavas. Adomas Mickevičius. – Vilnius, 1965.
  4. Adomo Mickevičiaus pėdsakais po Vilnių: skiriama didžiojo lenkų poeto Adomo Mickevičiaus gimimo 200-osioms metinėms.  Vilnius, 1998.
  5. Adomas Mickevičius Lietuvoje = Adam Mickiewicz na Litwie: albumas.  Vilnius, [1999].
  6. Piročkinas, Arnoldas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai: biografinė apybraiža.  Vilnius, 1995.
  7. Poeto Adomo Mickevičiaus jaunystė Vilniuje. 2001. Laidos autorė Virgilija Makačinienė. Prieiga per internetą: <https://mokovas.wordpress.com/2014/09/09/filmas-poeto-a-mickeviciaus-jaunyste-vilniuje/>.
  8. Šalna, Rimantas. Adomas Mickevičius Vilniuje = Adam Mickiewicz w Wilnie. – Vilnius, 2001.
  9. Šalna, Rimantas. Adomas Mickevičius Vilniuje = Adam Mickiewicz w Wilnie.  Vilnius, 2003.
  10. Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių = Вильнюсский альбом : из изданий Йонаса Казимераса Вильчинскиса = A book of Vilnius : from the publications by Jonas Kazimieras Vilčinskis.  Vilnius, 1987.

Parodą parengė VAVB Skaitytojų aptarnavimo centro vyresnioji bibliografė Nijolė Sisaitė, bibliotekininkė Jurgita Lazauskaitė. Nuotraukos Vitoldo Tiukšos. 2015 m.