„Mickevičius nusipelnė mūsų pagarbą ir meilę ne vien savo kūrybos genialumu, aukštu idėjiniu meniniu jos vertingumu, kaip kiekvienas kitas didelis rašytojas, bet ir tuo, kad jis yra mums giminingas savo kilme, kad jis gyveno Lietuvoje, mylėjo Lietuvą, svetur išvykęs be jos nerimo, jos temomis ir jos atsiminimais maitino ir skatino visus didžiuosius savo kūrybos polėkius“, – Vincas Mykolaitis-Putinas, 1949 m. (1 pav.).

Lietuvių ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus kūryba jau daugiau nei pusantro šimto metų yra humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų tyrimų akiratyje. Nagrinėti istoriniai jo gyvenimo faktai, kūrybinis palikimas, sąsajos su įvairiomis Europos šalimis. Šioje parodoje pateikiama medžiaga, sietina su kūrėjo darbuose randamais lietuvybės atspindžiais. Čia minimi labiausiai su Lietuva susiję kūriniai. Remiamasi poeto ir prozininko Vinco Mykolaičio-Putino, lietuvių literatūrologų Algio Kalėdos, Jono Riškaus, Vytauto Kubiliaus, lenko Jaceko Lukasevičiaus (Jacek Łukasiewicz) ir kitų tyrėjų darbais.

Poetas kilęs iš senos lietuviškos Rimvydų-Mickevičių giminės, kuri nuo XVII a. pab. apsigyveno baltarusiškose Naugarduko apylinkėse. Save A. Mickevičius laikė lietuviu (nors gimtuosiuose namuose nebuvo vartojama lietuvių kalba), Lietuvą – savo tėvyne, todėl ir didžioji dauguma žymiausių jo kūrinių siejasi su Lietuva. Vis dėlto… Mickevičiaus šeima buvo tvirti Lenkijos ir Lietuvos unijos šalininkai. Jie buvo įsisąmoninę, kad jungtinė valstybė yra viena ir nedaloma. Kitaip tariant, jie buvo istorinės tradicijos paveldėtojai, griežtai neskyrę tautos ir liaudies – tautinis identitetas buvo siejamas su socialiniais ryšiais, priklausymu valdančiajam sluoksniui bei valstybės teritorine vizija, o ne etnine savastimi.

Lietuviškos tematikos turinčius poeto kūrinius galima skaidyti į kelias grupes: istorinius ir tautosakos elementų turinčius kūrinius. Atskirai galima įvardyti poemą „Ponas Tadas“.

7 pav. Mickevičianos fondo leidiniai.

7 pav. Mickevičianos fondo leidiniai.

Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad terminas „lietuviškas“ A. Mickevičiaus kūryboje apima regiono kategoriją. Tai lietuvių, baltarusių ir lenkų tautų reiškiniai, susiformavę istorinės Lietuvos teritorijoje, nors ne viename literatūrologų leidinyje, skirtame aptarti poeto kūrybai, įžvelgiamos pastangos kūriniuose esančius lietuviškus ypatumus išgryninti. Literatūrologas V. Kubilius rašė: „Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“ Gudams – Naugarduko-Lydos apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojęs vietiniam folklorui giminingas spalvas“ (Kubilius 1998: 7).

Ryškiausią lietuviškos tematikos A. Mickevičiaus kūrinių grupę sudaro istoriniai kūriniai. Susidomėjimą Lietuvos praeitimi poetui kėlė jo gimtojo Naugarduko pilies griuvėsiai, Mindaugo kalnas, dar vadinamas Mindaugo kapu, apylinkių piliakalniai, Gražinos lyguma, už jos buvęs Lietuvės kaimas ir to paties pavadinimo slėnis bei vandens telkinys. Poetui studijuojant Vilniaus universitete (1815–1819), Lietuvos istorijos studijas skatino vienas iš įtakingiausių profesorių – Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel).

Pirmasis su Lietuvos istorija susijęs darbas – A. Mickevičiaus kritikos straipsnis „Pastabos dėl „Jagelonidos“ (Uwagi nad „Jagiellonidą“ Dyzma Bończy Tomaszewskiego, 1818), Dizmos Bončos Tomaševskio (Dyzma Bończa Tomaszewski) poemos, pasirodžiusios 1818 m. Šiame straipsnyje jis kritikavo poetą dėl istorinių klaidų ir netikslumų, kurie buvo susiję su Lietuva. A. Mickevičius teigė, kad istorijos tiesa negali varžyti plataus poeto polėkio ir siužetinės linijos reikalavimų.

1817 m. sukurta pirmoji A. Mickevičiaus poemėlė „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“ (Mieszko, książę Nowogródka). Pirmą kartą ji buvo perskaityta 1819 m. sausio 21 d., filomatų susirinkime. Kūrinys laikomas „Živilės“ ir „Gražinos“ užuomazga. Poemos protagonistė – narsi lietuvė Zylė. Ji skatina mylimąjį Miešką pulti totorių vadą Mamajų, pavergusį Naugarduką. Tačiau Zylei pačiai tenka gelbėti Miešką ir išvaduoti gimtąjį kraštą. Kūrinys laikomas prancūzų rašytojo ir filosofo Voltero (Voltaire) apysakos „Princo auklėjimas“ (L‘Éducation d‘un prince, 1670) perdirbiniu.

1818 m. dienos šviesą išvydo poema „Živilė“ (Żywila), kurioje suformuotas įdomus ir kur kas sudėtingesnis herojiškos lietuvės portretas. Šią poemą poetas filomatams perskaitė 1819 m. sausio 24 d. ir netrukus ji buvo išspausdinta žurnale „Tygodnik Wileński“. Lyginant šį su pirmuoju, kūrinyje istorinis faktas konkretesnis, labiau paremtas istoriniais šaltiniais.

Poemoje atskleidžiama Naugarduko kunigaikščio Karijoto dukters Živilės lemtis. Ji kardu nuduria mylimą karžygį Parojų, kuris dėl jos meilės ryžosi išdavikiškai atiduoti miestą neseniai nugalėtam kunigaikščiui Ivanui. Nubaudusi mylimąjį, Živilė pati puola priešą, skatindama savuosius į mūšį. Po įnirtingos kovos ji negyva krenta prie išvaduoto tėvo kojų.

Poemoje „Gražina“ (Grażyna), pirmą kartą išleistoje 1823 m., randamas dar meniškiau išbaigtas karžygės lietuvės vaizdas. Kaip teigia literatūrologai, A. Mickevičius, ruošdamasis rašyti šią poemą, gerokai praplėtė ir pagilino savo žinias apie Lietuvos istoriją. Be to, poetas cituoja Liudviko Rėzos išleistus Kristijono Donelaičio „Metus“, pagiria ir patį kūrinį bei jo leidėją. Tokiu būdu A. Mickevičius norėjo motyvuoti blogą lietuvių nuomonę apie vokiečius.

Kūrinyje juntama Vytauto epochos dvasia. Vaizduojama ištekėjusi jauna moteris Gražina – Lydos valdovo duktė ir Naugarduko kunigaikščio Liutauro žmona, kuri savo didvyrišku žygiu prieš kryžiuočių ordiną apgina savo giminės ir vyro garbę, bet pati žūva. Poemoje įamžintos gamtos, geografijos, architektūros realijos, liudijančios apie pakiliausias Lietuvos valstybės dienas – Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikus.

Tėvynės meilė poemoje „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod), pirmą kartą išleistoje 1828 m., yra viską lemianti jėga. Konradas Valenrodas, vokiečiu apsimetęs lietuvis, gelbėdamas tėvynę nuo kryžiuočių, paaukoja pačias vertingiausias asmenybės vertybes ir žūsta. Jo ir kitos protagonistės Aldonos personažais teigiama mintis – laisvė buvo apginta todėl, kad žmonės sugebėjo visiškai pasiaukoti savo kraštui. Skelbiama svarbi patriotinė nuostata – didelė ar maža, tauta turi ginti savo laisvę. Turbūt todėl „Konradas Valenrodas“ tapo mėgstamiausiu lietuvių nacionalinio sąjūdžio veikėjų veikalu. Pasak. V. Mykolaičio-Putino, dr. Jonas Basanavičius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, šią poemą mokėjo mintinai.

Antrąją A. Mickevičiaus kūrinių grupę, kurioje galima rasti lietuviškos tematikos, sudaro kūriniai su tautosakinio stiliaus elementais. Tai baladės, sonetai ir visiems gerai žinomas kūrinys „Vėlinės“.

Pirmajame A. Mickevičiaus poezijos rinkinyje „Baladės ir romansai“ (Ballady i romanse, 1822) Lietuvos istorijos atgarsiai aidi vienoje iš populiariausių „Svitezio“ (Świteż, 1820–1821) baladėje. Kūrinio svarbiausias epizodas yra Mindaugo kova prieš šiaurės kaimynų kariuomenę:

Driekėsi dirvos, ne miškas paniuręs,
Tolis neužgožtas buvo,
Net Naugarduko įžvelgdavai rūmus –
Sostinę gražią lietuvių.
Kartą ją apgulė Rusijos caras,
Gausią sutelkęs kariauną;
Lietuvą aplėkė žinios negeros:
Mindaugo sostinę griauna.

Iš lenkų kalbos vertė V. Mykolaitis-Putinas (Mickevičius 1987: 83)

„Krymo sonetuose“ (Sonety Krymskie, 1826) tėvynės ilgesys išreikštas pradiniame rinkinio sonete „Akermano stepės“ (Stepy Akermańskie). Paskutinės kūrinio eilutės ypač atskleidžia lyrinio subjekto jauseną:

Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia.
Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.
Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,
Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.
Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų
Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.

Iš lenkų kalbos vertė V. Mykolaitis-Putinas (Mickevičius 1987: 61)

Lietuvos vardas suskamba ir sonete „Piligrimas“ (Pielgrzym), kuriame, kaip teigia J. Riškus, Lietuvos vardas „ištrykšta iš sielos gelmių, nešdamas ilgesį, skausmą ir begalinę meilę kraštui, kur prabėgo gražiausi jaunystės metai“ (Riškus 1996: 143).

Sentimentai Lietuvai išreiškiami ir Rusijoje sukurtose baladėse „Sustojimas Upytėje“ (Popas w Upicie, 1825), „Trys Budriai“ (Trzech Budrysów, 1827–1828), „Pabėgimas“ (Ucieczka, 1831–1832). Taip pat galima paminėti baladę „Marilės kalnelis“ (Kurhanek Maryli, 1820). Jos paraštėje pažymėta, kad baladė sukurta lietuvių liaudies dainos motyvais.

Stambiausias poeto A. Mickevičiaus kūrinys, kuriame tautosakiniai elementai vaidina didelį vaidmenį, yra „Vėlinės“ (Dziady1822–1860), ypač antroji dalis (1822). Kūrinio pagrindą sudaro vienos seniausių apeigų, kurias šventė baltų gentys. Nors konkretūs tautosakiniai elementai šiame kūrinyje yra baltarusiškos kilmės, bet „Vėlinių“ sumanymas, idėja, greičiausiai kilo poetui susidomėjus lituanistikos klausimais. Apie lietuvių vėlių kultą bei minėjimus jam teko skaityti Stryjkovskio darbuose, o kūrinio antros dalies įžangoje šias apeigas A. Mickevičius sieja su lietuvių stabmeldžių „ožio puota“.

Poema „Ponas Tadas“ (Pan Tadeusz, 1834) – paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys, kuriame vaizduojamas bajorų gyvenimas ir jų politinės nuotaikos 1812 m. karo tarp Prancūzijos ir Rusijos išvakarėse. Poemai lietuviškumo teikia dažnas mūsų šalies vardo minėjimas, o ji prasideda tokiu autoriaus kreipimusi:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Iš lenkų kalbos vertė V. Mykolaitis-Putinas (Mickevičius 1987: 421)

Lietuvišką poemos dvasią sustiprina įvairiapusiškas Lietuvos istorijos vertinimas. Pagarbiai įamžinti didieji kunigaikščiai – Mindaugas, Vytenis, Kęstutis, Algirdas. Tam tikra prasme heroizuojami kiti Lietuvai svarbūs istoriniai įvykiai: Targovicos konfederacija, 1794 m. sukilimas, 1812 m. karas, 1831 m. sukilimas. Lietuvos gyvenimas poemoje išsilieja plačiai ir įvairiapusiškai. Pavaizduojami Lietuvos istorijos įvykiai, įamžinami žymiausi lietuvių kultūros reiškiniai, atskleidžiami populiariausi tautos dvasinės kultūros bruožai, sukuriami pakiliausi gamtos paveikslai, dažnai minimi būdingiausi Lietuvos geografiniai vietovardžiai.

Kad ir kaip norėtųsi, A. Mickevičiaus kūrybą sunku išgryninti. Jo kūrybinės evoliucijos kelyje literatūrologai pastebi įvairių tautų, lietuvių, lenkų, baltarusių, net anglų ar vokiečių, kūrybos atspindžių. Poetas buvo puikiai susipažinęs su pasaulinės kultūros raida ir naujaisiais jos reiškiniai. Jis keliavo, ieškojo, pažino svetimus kraštus, kultūras ir žmones. Visos tos patirtys, kurios susiliejo tarpusavyje, įkvėpė jį kurti.

Literatūra

  1. Kalėda, Algis. Adomas Mickevičius. – Kaunas, 1985. – 127 p., [4] iliustr. lap.: iliustr.
  2. Kubilius, Vytautas. Adomas Mickevičius = Adam Mickiewicz = Adam Mickiewicz : poetas ir Lietuva: apybraiža. – Vilnius, 1998. – 66, [6] p.: iliustr., faks.
  3. Mickiewicz, Adam. Eilėraščiai; Poemos / Adomas Mickevičius; [sudarė Justinas Marcinkevičius]. – Vilnius: Vaga, 1987. – 846, [1] p.
  4. Mykolaitis-Putinas, Vincas. Lietuviškoji tematika Adomo Mickevičiaus kūryboje: viešos paskaitos, skait. 1948 m. gruodžio 30 d. Centr. d-jos lektoriume Vilniuje, stenograma. – Kaunas, 1949. – 32 p.
  5. Mykolaitis-Putinas, Vincas. Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra / V. Mykolaitis-Putinas; Lietuvos TSR Mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. – Vilnius, 1955. – 99, [3] p., [6] iliustr. lap.: iliustr.
  6. Riškus, Jonas. Adomas Mickevičius ir Lietuva. – Vilnius: Vaga, 1996. – 185, [1] p.
  7. Razevičius, Audrius. Lietuva ir lietuviai poeto raštuose // Adomo Mickevičiaus Lietuva. – Kaunas: VDU l-kla, 1999. – P. 31–40.

Parodą parengė VAVB Skaitytojų aptarnavimo centro vyresnioji bibliografė Giedrė Narbutaitė. 2015 m.