Adomas Mickevičius buvo ne tik kūrėjas – rašytojas, poetas, dramaturgas, publicistas, bet ir rašančiųjų įkvėpėjas. Jo eilėraščiai bei poemos paskatino kurti ne vieną įvairaus laikmečio menininką. Jis buvo ir yra neišsenkantis atradimų šaltinis ir kūrybinės versmės žadintojas.

Šioje parodoje turėsite galimybę susipažinti su lietuvių rašytojais, parašiusiais kūrinių Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos temomis.

Ką įkvėpė Adomas Mickevičius? Apie iškilųjį poetą rašyta daug ir įvairiu laiku. Didesni kūrybos pluoštai periodikoje, poezijos almanachuose, rinkiniuose ir kituose leidiniuose pasirodydavo minint įvairias poeto gyvenimo sukaktis. Apie jį rašė žymūs Lietuvos poetai bei prozininkai, pavienių kūrinių išspausdino kitų sričių menininkai ir kultūros, švietimo darbuotojai. Visų jų neįmanoma nė suminėti. Tačiau su keletu įdomesnių, originalesnių darbų šioje parodoje galima susipažinti.

PIRMIEJI

Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 / Simanas Daukantas ; spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai. – Kaunas : „Spindulio“ sp., 1929. – [16], 213 p.

Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 / Simanas Daukantas ; spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai. – Kaunas, 1929. – [16], 213 p.

Vincas Mykolaitis-Putinas studijoje „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ (Vilnius, 1955, p. 60) mini, jog pirmą kartą A. Mickevičiaus kūrinys buvo panaudotas 1822 m. išleistuose Simono Daukanto „Darbuose senuju Lituwiu yr Žemaycziu“. Be kai kurių kitų autorių ir jų darbų, šiame veikale S. Daukantas atpasakojo A. Mickevičiaus „Živilę“.

Žymėtina tai, kad Daukantas dar pačiame ankstyviausiame lietuvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio priešaušry „Živilės“ romantinę senovės idealizaciją panaudoja veikale, kuris yra skirtas žadinti nacionaliniam jausmui ir įrodyti unijos žalingumui (p. 61).

Vis dėlto S. Daukanto kūrybą būtų galima laikyti sekimu, o tam tikrais aspektais ir vertimu iš lenkų kalbos. Tokių darbų po 1822 m. pasirodė ne vienas.

V. Mykolaitis-Putinas mini (p. 78–79) ir 1939 m. išleistą brošiūrą „Kto był Mickiewicz“, kurioje išreikštos kritiškos pažiūros į poeto ryšius su lietuvių tauta ir jo kūrybos reikšmę Lietuvos kultūrai. Šiame leidinėlyje publikuotas vienas eilėraštis (manoma, kad jo autorius – Vincas Kudirka).

Vis dėlto originalioje lietuvių poezijoje A. Mickevičiaus vardas nuskambėjo gerokai anksčiau. 1835 m. pasirodė Kiprijono Nezabitauskio-Zabičio eilėraščių rinkinys „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame“. Autorius jį dedikavo A. Mickevičiui. Rinkinyje keliamos antibaudžiavinės idėjos, sielvartaujama dėl sukilimo pralaimėjimo. Šis rinkinėlis įtrauktas į „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatiją“ (Vilnius, 1957, p. 416–421), kurią sudarė Kostas Korsakas ir Jurgis Lebedys. Lietuvoje tėra išlikęs kūrinio nuorašas, o originalas, tikėtina, tebėra Prancūzijoje.

Remdamiesi įvairiais bibliografiniais šaltiniais, galėtume įvardyti kelias dešimtis autorių, parašiusių stambesnių ar smulkesnių kūrinių apie A. Mickevičių. Šie rašytojai pasirinko įvairius poeto gyvenimo epizodus: vaikystės ir jaunystės nuotrupas iš gimtojo Naugarduko, studijas Vilniuje, veiklą Filomatų draugijoje, mokytojavimą Kaune, vietas, kuriose poeto gyventa ar lankytasi, Marilę ‒ didžiąją gyvenimo meilę, kai kuriuos poeto kūrinius, jo atminimo įamžinimą Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miestuose.

KŪRĖJAI

Algimantas Baltakis – lietuvių poetas, kritikas, redaktorius, vertėjas. Jo kūrinių, skirtų garsiajam poetui A. Mickevičiui, galima rasti eilėraščių knygoje „Iš grumsto ir iš dvasios“ (Kaunas, 1994). Čia publikuotas ciklas „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (p. 264–272), kuriame autorius apdainuoja savo menamą susitikimą su Adomu Mickevičiumi.

Vaidotas Daunys – literatūros kritikas, žurnalistas, redaktorius, eseistas, poetas. Apie A. Mickevičių yra rašęs ne kartą. Pirmieji jo kūriniai A. Mickevičiaus tema datuojami 1985 m., kai pasirodė pirmoji eilėraščių knyga „Metų laikai“ (Vilnius, 1985, p. 39–42). Joje galima rasti triptiką „Vėlinės. Triptikas Adomui Mickevičiui“ (šis kūrinys įtrauktas ir į rinktinę „Kelio ženklai“, Vilnius, 1999). Viena esė yra knygoje „Šeštoji diena“ (Kaunas, 1995). Čia autorius svarsto, kokia A. Mickevičiaus asmens ir kūrybos vieta Lietuvoje ir ką jis reiškia lietuviui.

Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, eseistas, kritikas, vertėjas. S. Geda sukūrė ne vieną eilėraštį, skirtą garsiajam poetui. Poezijos knygoje „Septynių vasarų giesmės“ (Vilnius, 1991) galima rasti „Giesmę apie mirties demonus“ (p. 82–83), skirtą Adomui Mickevičiui ir Dionizui Poškai. Šiame kūrinyje apmąstoma žmogaus egzistencija lemtingų tautos istorijos įvykių akivaizdoje.

Eilių romane „Žalio gintaro vėriniai“ (Vilnius, 1988) yra du A. Mickevičiui skirti kūrinėliai – „Putinas, verčiantis Adomos Mickevičiaus „Krymo sonetus“ (p. 169) ir epitafija (p. 180). Jie ypatingi tuo, jog turi išskirtinę grafinę eilėraščio formą, o mintis juose išreikšta aiškiu, lakonišku, konceptualiu pavidalu.

Anzelmas Matutis – pedagogas, rašytojas ir poetas, vaikų literatūros kūrėjas. 1959 m. išleistame iliustruotame leidinyje „Nemuno Vingiuose“ autorius aprašo Nemuno apylinkes. Kelionė
prasideda nuo Nemuno ištakų, todėl nenuostabu, kad į rašytojo akiratį pateko ir A. Mickevičiaus jaunystės vietos. A. Matutis mini, jog Ščioršuose tebestovįs ąžuolas, po kuriuo A. Mickevičius pradėjęs rašyti poemą „Gražina“. Tam skirtas vienas A. Matučio eilėraštis be pavadinimo (p. 24).

Eduardas Mieželaitis – poetas, publicistas, vertėjas. A. Mickevičiaus temai skirtų eilėraščių ir kitokių grožinių kūrinių šis autorius yra parašęs ne vieną. Poezijos rinkinyje „Svetimi akmenys“ (Vilnius, 1957) galima rasti mistišką eilėraštį „Čia mirė Lietuvos dainius Adomas Mickevičius“ (p. 27–28). Jame išvystame islamiškojo Stambulo vaizdus. Knygos „Montažai“ (Vilnius, 1969) puslapiai nukelia į žiemišką Vilniaus „Poetų skersgatvį“ (p. 323), kuriuo kadaise vaikščiojęs A. Mickevičius su bendraminčiais filomatais ir kitais mokslo draugais.

Poetinės publicistikos knygoje „Čia Lietuva“ (Vilnius, 1974) yra skyrius „Tu man atstoji sveikatą…“ (p. 49–73). Čia sutelkti E. Mieželaičio pamąstymai apie A. Mickevičiaus gyvenimą įvairiose Didžiosios Lietuvos vietovėse, jo palikimą ir įtaką ateities kartoms. A. Mieželaičio „Raštuose“ (Vilnius, 1985, t. 7) yra triptikas „Susitikimai Varšuvoje“ (p. 369–371), kuriame A. Mickevičius įamžintas kaip neatsiejama Lenkijos ir Lietuvos dalis, įkūnyta paminklais, paveikslais, gatvių ir pastatų pavadinimais. 1992 m. išleistame poezijos rinkinyje „Laida“ yra viena trumpa elegija, skirta A. Mickevičiui (p. 37).

Petras Palilionis – poetas, eseistas, vertėjas. Sukūrė poemą „Vėjuota saulė“ (to paties pavadinimo kūrybos rinkinys, Vilnius, 1983, p. 5–112). Joje pasakojama apie A. Mickevičiaus gyvenimą Kaune – nelengvą ir nelabai džiuginantį pedagogo darbą, ligas, kurios kamavo, bei poeto jausmus turtingo gydytojo žmonai Karolinai Kovalskai.

Antanas Venclova –rašytojas, poetas, vertėjas, kritikas. Jis A. Mickevičiaus asmenybei skyrė vieną nemažos apimties apsakymą „Svečias iš Vilniaus“ (p. 219–245). Apsakymas išspausdintas rinkinyje „Prie Nemuno liepsnoja uogos“ (Kaunas, 1996). Kūrinyje vaizduojama Žemaičių keliu brikele važiuojančio Joselio ir jo pakeleivio Adomo kelionės istorija, paįvairinta nebyliais pakeleivio prisiminimais ir pakeliui sutiktų žmonių pokalbiais.

Poemoje „Amžinasis mūsų miestas“ (p. 203–211) A. Venclova gražiai vaizduoja A. Mickevičių tarp kitų Vilniuje gyvenusių asmenybių (p. 205). Kūrinį galima rasti poezijos rinkinyje „Mėlyno nemuno vingis“ (Kaunas, 1969).

Judita Vaičiūnaitė – poetė ir vertėja. Ji parašė kelis eilėraščius, skirtus A. Mickevičiui. Visi jie sudėti „Raštų“ 1 tome (Vilnius, 2005). Pirmieji – iš poezijos rinkinio „Šaligatvio pienės“ (Vilnius, 1980). Eilėraštis „Filomatai“ (p. 355) – tai viena eilėraščių ciklo „Vitražas Vilniaus universitetui“ dalis. Ciklo pavadinimas pabrėžia vaizduojamosios dailės motyvų svarbą J. Vaičiūnaitės poezijoje (eilėraščiuose dažnai minimi peizažai, natiurmotai ir pan.). Ciklą sudaro penkios dalys: „Spaustuvė“, „Observatorija“, „Botanikos sodas“, „Dailininkai“, „Filomatai“. Visuose ciklo eilėraščiuose minimi mokslui ir kultūrai nusipelnę asmenys, padėję įvairių sričių pagrindus ir taip garsinę Vilniaus universitetą.

Kitas eilėraštis iš to paties poezijos rinkinio – „Adomo Mickevičiau žvakė“ (p. 344).

„Žiemos lietuje“ (Vilnius, 1987) buvo išleistas triptikas „Trys eilėraščiai Adomui Mickevičiui“ (p. 436–438), o „Šešėlių laikrodyje“ (Vilnius, 1990) – eilėraštis „Marilės kryžius“ (p. 552). Įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodoma, jog J. Vaičiūnaitė rašė ne apie herojiškas asmenybes, bet dramatiškų likimų, didelių aistrų žmones. Ne išimtis ‒ poetas A. Mickevičius. J. Vaičiūnaitė poeto likimą primena vos keliomis detalėmis, tačiau to užtenka išreiškti gyvam lyriniam savo santykiui su A. Mickevičiumi.

Eilėraščių bei prozos gausa dėmesio nusipelno Marijos Paulauskienės sudaryta knyga „Poezijos posme gyvi“ (Vilnius, 1984). Joje spausdinami dedikaciniai lietuvių poetų kūriniai apie rašytojus. Čia galima rasti Jono Graičiūno, Kazio Inčiūros, Eduarado Mieželaičio, Vlado Mozūriūno, Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių, skirtų A. Mickevičiui.

Ieškantiems lietuvių literatūroje Adomo Mickevičiaus vertėtų pasklaidyti įvairių metų „Poezijos pavasario“ almanachus. 1990 m. išleistoje knygoje galima perskaityti vertingą ir įdomią Ernesto Renaro kalbą, pasakytą Monmoransi kapinėse 1890 m., kai buvo perlaidotas garsusis poetas. Šią kalbą išvertė Juozas Mečkauskas. Knygoje taip pat yra lenkų poetės Marijos Lotockos eilėraščių, susijusių su A. Mickevičiumi. 1999 m. almanache rasime labai gražų ir melodingą Danutės Vaskelaitės eilėraštį „Mickevičiaus slėnis“ (p. 237), 2006 m. – Algio Rudaminos „Bosforą“ (p. 188).

Leidinyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ (1998) buvo apdovanoti kūrėjai, parašę eilėraščių A. Mickevičiaus tematika. Kelis jų galima rasti renginio dešimtmetį žyminčiame leidinyje „Poetinins Druskininkų ruduo: 1990–1999“. Čia išspausdinti Dalios Bozytės, Mindaugo Kvietkausko, Zbigniewo Dominiako kūriniai mus dominančia tematika.

TAIP PAT RAŠĖ

Liudas Gira („Keturios raidės“, Vilnius, 1980, p. 268–285), Marius Glinskas ( „Atminties nendrė“, Šiauliai, 1993, p. 19), Jurgis Kunčinas („Namai be žiburių“, Vilnius, 1991, p. 46), Edmondas Kelmickas („Smėlis ant slenksčio“, Vilnius, 1987, p. 88), Kazys Inčiūra („Stirnų šaltinis“, Vilnius, 1979, p. 231–232), Violeta Palčinskaitė („Kreidos bokštai“, Vilnius, 1969, p. 43), Zigmas Pavilionis („Sužvarbusi sniegena“, Jonava, 1993, p. 46–47), Valentinas Vytautas Navickas („O širdis dar vis dainuoja“, Kaunas, 2000, p. 40–41), Jonas Strielkūnas („Tas kraštas“, Vilnius, 1989, p. 196–197), Jonas Šiožinys („Indrajos giminė“, Vilnius, 1985, p. 78–79) ir kt.

VIETOJE PABAIGOS

Adomas Mickevičius gimė prieš 218 metų, mirė – prieš 160. Per tiek daug laiko jo kūryba ir asmeniu žavėjosi labai daug žmonių. Vieni jų įdėmiai skaitė ir mėgavosi jo kūrybos puslapiais, kiti, įkvėpti poeto, patys kūrė apie didįjį A. Mickevičių, kurio vardu pavadinta Vilniaus širdy esanti biblioteka.

Užsukite, pabūkite, paklauskite ir paskaitykite! Turtingi „Mickevičianos“ fondai, bibliografų kruopščiai surinkta kartoteka, skirta A. Mickevičiui, ir profesionali darbuotojų komanda laukia Jūsų!

Literatūra:

1. Mykolaitis-Putinas, Vincas. Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra. – Vilnius, 1955. – 99, [3] p.
2. Lietuvių literatūros enciklopedija / [redaktoriai Vytautas Kubilius, Vytautas Rakauskas, Vytautas Vanagas]. – Vilnius, 2001. – 563, [1] p.

Parodą parengė VAVB Skaitytojų aptarnavimo centro vyresnioji bibliografė Giedrė Narbutaitė. 2016 m.